Kartusis kietis

Kartieji kiečiai - daugiametės, 1 m. aukštį pasiekiančios žolės. Kartais kiečiai auga kaip puskrūmiai - apatinė stiebų dalis sumedėja ir peržiemoja po sniegu. Aptinkami dykvietėse, dirvonuose, sausuose šlaituose, pakelėse, apleistuose karjeruose, ant geležinkelių pylimų.

Paprastai įsikuria priesmėlio arba priemolio, vandeniui laidžiame dirvožemyje. Gerai pakenčia sausras. Kartieji kiečiai paplitę visoje Lietuvoje, bet dažnesni pietinėje ir rytinėje šalies dalyse. Manoma, kad šie augalai Lietuvoje, kaip ir didelėje Vidurio bei Rytų Europos dalyje, yra archeofitai. Kitaip tariant, jie plito kartu su žmonėmis. Gali būti, kad žmonės karčiuosius kiečius nuo labai seniai augino kaip vaistinius augalus.

Kartusis kietis turi nemažai liaudiškų pavadinimų, tačiau paprastai vadinamas pelynu arba pelūnu. Šie pavadinimai kilę iš slavų kalbų(plg. rusiškai polyn; lenkiškai piołun). Kitas labai dažnas liaudiškas pavadinimas- metėlės(kartais- metylas, metylė, metylis ir kiti). Augalas yra tapęs savitu kartumo etalonu, todėl būdavo sakoma: „Kartus kaip metėlė".

Slavų ir kai kurių Sibiro tautų tautosakoje ypatingas karčiųjų kiečių kartumas aiškinamas tuo, jog šie augalai sugeria žmonių kančias. Taip pat buvo tikima, kad jie galį nuraminti sielą ir atkurti vidinę ramybę. Dar XVIII a, keliant tostą už laimę, į gėrimą būtinai įlašindavo kelis karčiųjų kiečių nuoviro lašus.

Liaudies medicinoje karčiųjų kiečių nuoviras arba užpilas plačiausiai vartotas kirmėlinėms ligoms (helmintozėms) gydyti. Juo sėkmingai ir greitai naikindavo askarides. Labiausiai kartieji kiečiai vertinami dėl karčiųjų medžiagų, kurios skatina skrandžio ir kepenų veiklą, tulžies skyrimąsi, mažina vidurių pūtimą. Iš šių augalų pagaminti preparatai turi uždegimus slopinančių, spazmus atpalaiduojančių, dezinfekuojamųjų medžiagų. Literatūroje yra nuorodų, jog karčiųjų kiečių preparatais sėkmingai gydoma dėl nervinių priežasčių atsiradusi anoreksija. Taip pat teigiama, kad šie preparatai slopina auglių augimą. Iš lapų gaminami homeopatiniai preparatai. Išoriškai šilti lapų kompresai naudojami gydant sausgyslių ir raumenų patempimus.
Karčiųjų kiečių vaistinė žaliava renkama augalams žydint, maždaug rugpjūčio mėnesį. Skinamos ūglių viršutinės dalys su žiedynais. Žaliava gydymui tinkama ne ilgiau kaip dvejus metus.

Kartieji kiečiai anksčiau buvo plačiai naudojami liaudies medicinoje ir gėrimų pramonėje. Dabar jų naudojama gerokai mažiau, nes įrodyta, kad kiečiuose esama nuodingų medžiagų. Kai kuriems žmonėms net nedidelis karčiųjų kiečių nuoviro ar ekstrakto kiekis gali sukelti nervų ir miego sutrikimus, traukulius, o labai jautriems asmenims net nuo kvapo ima skaudėti galva. Maži karčiuosiuose kiečiuose esančio tujono kiekiai skatina smegenų veiklą, bet didesnis jų kiekis pavojingas sveikatai. Visus preparatus su karčiaisiais kiečiais būtina vartoti atsargiai.

Karčiųjų kiečių lapai kartais vartojami kaip prieskoniai. Džiovinti žiedynai anksčiau naudoti gaminant vermutą (vokiečiai patį kartųjį kietį vadina taip pat - Wermut). Švieži arba džiovinti karčiųjų kiečių lapai arba ūgliai atbaido vabzdžius. Seniau džiovintų šakelių dėdavo į spintas ir skrynias, kad drabužius apsaugotų nuo kandžių. Visose augalų dalyse esama seskviterpenų laktonų, kurie pasižymi insekticidinėmis savybėmis, todėl užpilu galima naikinti kultūrinius augalus puolančius vabzdžius.