Naujausi straipsniai
Aha, - tarė jis - Jums vėžys...- Aha, - tarė jis - Jums vėžys...
Vaistų paieška
|
Didžioji dilgėlė
2010, Kovas 31 - 19:31
Didžiosios dilgėlės yra daugiamečiai, 60-120 cm, kartais net 180 cm. aukščio, ilgus Visoje Lietuvoje paplitęs ir tikrai dažnas augalas. Didžiosios dilgėlės žydi nuo gegužės iki rugsėjo. Augalai dvinamiai. Vyriškieji ir moteriškieji žiedai susidaro ant skirtingų individų. Žiedus apdulkina vėjas. Dilgėlės apžėlusios standžiais, bet labai trapiais šereliais, kuriuose yra skruzdžių rūgšties ir kitų organinių rūgščių. Prisilietus prie dilgėlės, šerelis lengvai įsminga į odą ir nulūžta, o patekusios rūgštys sukelia skausmą arba stiprų niežulį. Lietuvoje žmonės puikiai žinojo dilgėlių naudingąsias savybes ir šiuos augalus naudojo maistui, gydymuisi, vis dėlto dilgėlės visais laikais buvo apsileidimo, nevalyvumo simbolis. Jeigu jos augo prie trobos, darželyje ar patvoryje, šeimininkai laikyti apsileidėliais. Tokį požiūrį į dilgėles parodo netgi lietuvių liaudies mįslės: „Dygi, šiurkšti žolė- tinginių gėlė"; „Tinginių gėlė kilnias kvapias gėles dygiais nugėlė". Dilgėlės nuo labai seniai naudojamos liaudies medicinoje. Šiuolaikinėje medicinoje jos irgi yra svarbūs vaistiniai augalai. Iš didžiųjų dilgėlių lapų išvirta arbata nuo seno vartojama organizmui stiprinti, kraujui valyti, ja gydoma mažakraujystė, šienligė, astma, artritas. Antpilas padeda nuo vidinio kraujavimo, reumato, odos ligų, pavyzdžiui, egzemos. Išoriškai gydomos odos ligos, malšinamas artrito sukeltas skausmas, nervų (ypač sėdmenų) uždegimai, hemorojus, stiprinami plaukai, naikinamos pleiskanos. Liaudies medicinoje žaliomis dilgėlėmis būdavo plakama oda sergant reumatu. Tikėta, kad į išdilgintą odą priplūsta daugiau kraujo ir taip pašalinamos dėl ligos audiniuose susikaupusios nuodingos medžiagos. Be to, į organizmą patenkanti skruzdžių rūgštis palankiai veikia reumato pažeistus sąnarius. Atlikti bandymai dilgėlių šaknų nuoviru gydyti prostatos ligas davė neblogų rezultatų. Iš didžiųjų dilgėlių lapų gaminami homeopatiniai preparatai nuo reumato, podagros ir vėjaraupių. Jauni dilgėlių lapai valgomi troškinti arba iš jų verdamos sriubos. Juos galima džiovinti ir vartoti ištisus metus. Lapai labai maistingi, juose gausu mineralinių Maistui ir vaistams vartoti reikėtų tik jaunus lapus, kol ūgliai būna ne aukštesni kaip 15-20 cm, nes subrendusiuose lapuose susidaro adatėlių pavidalo kristalų drūzų, kurios patekusios į organizmą gali sudirginti gleivines ir pakenkti inkstams. Dilgėles skinti ir ruošti maistą arba jų žaliavą vaistams reikia mūvint pirštines. Troškinant arba verdant dilgėlių lapus, dilgieji šereliai ir juose esančios medžiagos suyra, todėl valgyti jas visai saugu. Iš dilgėlių stiebų gaunamas stiprus pluoštas, tinkamas virvėms vyti ir naudotas audiniams austi. Tai į liną panašus pluoštas, bet jo išeiga gerokai mažesnė negu iš linų stiebelių. Šviežios didžiųjų dilgėlių lapų sultys arba stiprus nuoviras sūryme sutraukia pieno baltymus. Iš lapų ir stiebų gaunami patvarūs žali audinių dažai, o šaknys, pavirintos su kandikais, audinius dažo geltonai. Plikytais dilgėlių lapais šeriamos kiaulės, galvijai, lesinamos vištos.
|
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
Komentarai
Skelbti naują komentarą