Psichologo užduotis - atstatyti gyvenimo ritmą

Kiekviena rimta liga apverčia mūsų kasdienybę aukštyn kojomis. Mums reikia laiko, kantrybės ir žinių, kad galėtume pradėti naują, visiškai kitokį nei iki tol gyventą gyvenimą. Vieni prisitaikyti prie ligos diktuojamų sąlygų bando patys, kiti ieško pagalbos. "Nereikia manyti, jog pas psichologus lankosi tik silpnos valios žmonės. Neretai net ir patys stipriausi neranda tiek drąsos bei nuoširdumo, kad galėtų priimti jiems mestą iššūkį", - sako psichologas Arūnas Norkus, konsultuojantis sergančiuosius epilepsija.

Psichologo pagalba praverstų daugeliui

Skelbiama, jog išsivysčiusiose šalyse epilepsija gali sirgti 1 proc., mažiau išsivysčiusiose - iki 2 proc., o visai neišsivysčiusiose - netgi iki 5 proc. populiacijos. Dėl medicininių, psichologinių bei socialinių problemų sergantieji epilepsija sunkiai prisitaiko viešajame gyvenime. Anot psichologo, epilepsija, kaip ir bet kuri kita lėtinė liga, iš esmės pakeičia gyvenimą. Ne kiekvienas pajėgia susidoroti su nelauktais bei ne itin maloniais pokyčiais, tokiam žingsniui reikia išties daug drąsos. Tokiais atvejais itin naudinga psichologo pagalba.

"Realu, kad iki tol buvęs visiškai sveikas netikėtai susirgęs žmogus neturi nei žinių apie jį užklupusią ligą, nei tiek jėgų jai priimti, - sako psichologas. - Mes vieninteliai Lietuvoje dirbame pagal Vokietijos Bethel epilepsijos centro Epilepsija sergančiųjų ir jų artimųjų švietimo modulinę programą (MOSES), skirtą mokytis gyventi sergant epilepsija. Lietuviai pirmieji Europoje vokiečių sukurtą programą išvertė į savo valstybinę kalbą, adaptavo ją ir sėkmingai pritaikė praktiškai. Nežinau, kodėl kitomis ligomis sergančiuosius vienijančios draugijos nesamdo psichologų, nes praktika rodo, jog daugumai sergančiųjų reikia padėti išgyventi asmenybinę bei socialinę netektį. Psichologas turi žinių ir praktinių įgūdžių, kurių dėka pacientui daug lengviau prisitaikyti prie ligos."

Per didelė globa - kenksminga

Epilepsijos priepuoliai gali ištikti bet kuriuo metu bet kurioje vietoje, todėl dėl specifinio ligos pobūdžio labai svarbu kuo geriau pažinti save ir savo ligą, išmokti prisitaikyti prie jos. Vadinasi, svarbiausia, kad ligonis ir jo artimieji suprastų ligos esmę, pripažintų diagnozę, pritartų gydymo taktikai ir sąmoningai dalyvautų gydant. Anot psichologo, itin svarbu ugdyti sergančiųjų epilepisija savarankiškumo įgūdžius. MOSES programa padeda išmokti savarankiškumo arba neprarasti esamo.

"Artimųjų globa labai vertinga kiekvienam sergančiamajam, tačiau neretai artimieji taip uoliai rūpinasi sergančiuoju, jog šis ima manyti, kad pats nieko nebegali padaryti. Perdėtas artimųjų rūpestis išmoko žmogų jaustis bejėgiu - 54 metų vyriškiui mama išmaišo cukrų arbatoje, kadangi pats to daryti nebenori, - pasakoja psichologas. - Ilgainiui per didele globa apgaubtam žmogui dingsta savarankiškumo pojūtis. Vieto jo atsiranda baimė, kad jį slaugantis žmogus pats nesusirgtų ar apskritai nenumirtų, nes jeigu taip nutiktų, paslaugos dėka išmoktas bejėgiškumas virstų didele našta. Siekdami užbėgti tokiai nelaimei už akių, savipagalbos grupėse mokomės būti kuo labiau savarankiškesni."

Jaunimas atviresnis pagalbos rankai

Ligonio ir jo artimųjų mokymas apie gyvenimą sergant epilepsija yra neatskiriama gydymo dalis. Psichologas tikina, jog psichologinę pagalbą lengviau suteikti jaunesnio amžiaus bei turintiems mažesnį ligos "stažą" žmonėms. Vyresnio amžiaus žmonės, ypač jei epilepsija serga daugiau nei dešimt metų, jau būna patys atradę būdą, padedantį jiems gyventi su savo liga.

"Dešimt metų vaistus nuo epilepsijos vartojantis žmogus dažniausiai būna išmokęs prisiminti juos išgerti, o neseniai susirgę epilepsija vis dar skolinasi vienas iš kito vaistus, nes atsiminę, jog jau atėjo laikas išgerti tabletę, prisimena, kad vaistų nenusipirko", - dalijasi patirtimi psichologas. Ugdant atmintį, pagalbon galima pasitelkti vaizduotę. Anot psichologo, išgirdę reikiamą žodį, dažnai jį susiejame su tam tikru vaizdiniu, kurį sukėlė ryškios teigiamos arba neigiamos emocijos, todėl vėliau gerai jį prisimename. Vaizdinė informacija žmogui daro didesnį poveikį, nes turi daug didenį elementų diapazoną: juda, yra splavinga, erdvinė, turi garsą.

"Kiekvienam mūsų vardas Viktorija sukelia skirtingus vaizdinius. Vieni, išgirdę šį vardą, jaučia malonų cinamono ar aitrų aštrių pipirų kvapą, kitiems jis atrodo kaip balionėlis arba primena kažką kieto ir pan. Lavinant vaizduotę, įgyjami gebėjimai planuoti, išmokstama išsikelti tikslą ir jo siekti".

Bijome, nes nežinome

Socialinė atskirtis gresia kiekvienam negalę turinčiam žmogui, nebūtinai sergančiam epilepsija. Atskirtis nuo visuomenės prasideda dar vaikystėje, jeigu mažasis ligonis serga šia liga. Nors epilepsija nėra užkrečiama, sergančių mažylių niekas nenori priimti į darželį. Mokyklinio amžiaus vaikams, prisibijant priepuolių, brukamas namų mokymas. Sakoma, jog žmogus visavertis jaučiasi tik dirbdamas, tačiau darbdaviai, vos tik sužinoję, kuo serga darbo prašantis žmogus, kuo skubiau baigia pokalbį.
Didžioji kliūtis - nežinojimas, kad yra labai daug epilepsijos rūšių, todėl klaidingai manoma, jog visi sergantys epilepsija, ištikus priepuoliui, netenka sąmonės, krenta ant žemės, ima trūkčioti, iš burnos pradeda dribti putos ir pan. Tai, žinoma, gąsdina, tačiau, anot psichologo, sunkia epilepsijos forma sergantys žmonės įvertina savo galimybes, todėl siekdami nesukelti rūpesčių darbo nė neieško. "Jokia liga nėra gėda. Užsiėmimų metu mokomės, kaip ir kada reikia pasakyti darbdaviui, jog būsimasis darbuotojas serga epilepsija, nes nutylėti šį faktą būtų klaidinga. Liga apriboja žmogų, tad vardan savo sveikatos netinka dirbti aukštai ar žybsint šviesoms, sunkiai kelti, nes šie veiksniai gali sukelti priepuolį."

Priepuolį atpažinti galima išmokti

Terminas "aura" apibūdina žmogaus jutimus prieš prarandant sąmonę. Iš tikrųjų aura yra paprastas židininis neišplitęs priepuolis. Anot psichologo, 80 proc. pacientų jaučia, kad juos tuoj gali ištikti epilepsijos priepuolis, tik dėl žinių trūkumo nesupranta, jog tie specifiniai pojūčiai yra aura. "Kai užsiėmimų metų žmonės vienas kitam ima pasakoti savo specifinius pojūčius artėjant priepuoliui: užuodžia nemalonų kvapą, girdi sklindančius garsus, akyse mato žaižaruojančias raudonas švieseles, organuose patiria įvairius pojūčius ir pan., paaiškėja, jog panašiai jaučiasi daugelis žmonių. Vadinasi, trūko tik žinių, kurios palengvintų sergančiojo būseną bei padėtų jam jaustis saugesniam. Sergant lengvesne epilepsijos forma, kai priepuolis trunka vos kelias sekundes, žmogaus nevargina prieštraukulinė būsena, todėl auros nebūna", - sako psichologas.

Trūksta motyvacijos mokytis

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, apie 82 proc. sergančiųjų epilepsija Lietuvoje neturi jokio profesinio išsilavinimo. "Kam dirbti ir kaip save motyvuoti darbo paieškai, jeigu pasitenkinama neįgalumo pensija?" - sako psichologas.
Epilepsijos priepuolių yra labai įvairių. Kartais gali tik patrūkčioti veidas ar rankos. Šie priepuoliai vyksta net ir tuomet, kai sąmonė išlieka aiški. Būna, jog žmogus pakelia kavos puodelį prie lūpų ir staiga išmeta jį ant žemės. Tai trunka akimirką. Kartais automatiškai pradeda daryti kokius nors judesius - tai taip pat epilepsijos priepuolis, tik nei aplinkiniai, nei pats žmogus į tai nekreipia dėmesio. Sunkesne epilepsijos forma sergantieji skundžiasi silpna atmintimi, lėtu "klampiu" mąstymu, sutrikusia dėmesio koncentracija, todėl mokytis būtų išties sudėtinga. "Bet kuriuo atveju galima padėti atminčiai veikti geriau - reikia ją lavinti. Tai padėtų ne tik mokytis, bet ir įsiminti daugelį kasdien reikalingų dalykų", - aiškina specialistas.

Psichologinėms bėdoms išspręsti tabletės neužtenka

Anot psichologo, epilepsija sergantiems pacientams depresija pasireiškia dažnai. Ja serga apie 40 proc. pacientų. "Esant tokiai diagnozei, būtina psichologo pagalba. Nerimas bei baimė, kad priepuolis ištiks viešoje vietoje, yra pagrindinis veiksnys, sukeliantis depresiją. Šių itin didelių psichologinių bėdų neįmanoma išspręsti vien tabletėmis. Kadangi sergantys epilepsija žmonės dažniau patiria depresijos epizodus nei sergantieji kitomis neurologinėmis ligomis, savižudybė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių didesnį epilepsija sergančių pacientų mirtingumą. Darytina prielaida, jog sergantiems epilepsija savižudybės rizika yra didesnė 10 proc., nei bendrojoje populiacijoje sergant širdies ir kraujagyslių, onkologinėmis bei kt. ligomis. Šią riziką sumažinti padėtų kvalifikuota bei laiku suteikta specialistų pagalba", - įsitikinęs psichologas.