Nuodėmės kilmė

Blogis, nuodėmė, žmogiškosios egzistencijos kaltė - visi šie simboliai turi vienas ir tas pačias ištakas, tačiau čia pat derėtų išsiaiškinti ar visas šias blogybes prisiimdamas sau žmogus yra teisus.

Iš karto krenta į akis priešstatų ir priešybių egzistavimo svarba, ne tik gyvas/miręs plotmėje, bet tuo ką turėdami omenyje gėrį kaip vienijančią kūrimo idėją gauname kaip priešpriešą gėrio idealo - šventumo atsvarai. Šventumo priešstatinis simbolis yra dėmė - sutepimas, išpurvinimas, ženklas vedantis į nuodėmę, nusižengimą ko pasėkoje prieiname galukelį - kaltę, persekiojančią ir verčiančią pajusti visą sunkumo svorį. Kaip atsiranda kalta būtis? Suteptis nuo pat pradžių yra daugiau negu dėmė - ji nurodo, kad paliestas visas asmuo santykyje su šventybe. To, kas palietė atgailautoją, negalės pašalinti joks fizinis prausimasis.

Kadangi atgaila yra veiksmas, kuriuo gailimasi savų poelgių, todėl visų pirma kyla klausimas kodėl vyksta atgailavimo procesas. Ar jis skatinamas baimės, kaltės jausmo, nerimo dėl gresiančios atsakomybės už visą tai? Visi paminėti jausmai mums puikiai tinka, bet pabandykime išanalizuoti kas juos sukelia. Gėrio ir blogio santykis sukuriamas begalinio tobulumo reikalavimo akivaizdoje, kur iš karto apibrėžiama kas tai turėtų būti ne kažkurio individo, visuomenės ar tautos supratimu,o bendražmogiškuoju gėrio kaip pagrindinės varomosios jėgos matymu. Blogis kaip priešprieša gėrio keliamoms tobulumo idėjoms yra ne tik iš priešpriešų kylantis konfliktas, bet ir žmogiškojo menkumo suvokimas begalybės akivaizdoje, o nuolatinė gėrio kova prieš blogį ir visos dedamos pastangos skirtos išlaikyti pusiausvyrai tarp šių dviejų polių.

Pirmiausiai, kadangi kyla konfliktas tarp dviejų kovojančiųjų pusių - gėrio ir blogio ir įprasminant kiekvieną jų skirtingomis sąvokomis automatiškai gauname nelygiavertę situaciją, kur tobulumo požiūriu nugalėjusioji ir viršų paėmusi gėrį atstovaujanti pusė yra vaizduojama kaip vyresnysis vaikas, atitinkantis visas normas ir akivaizdžiai pranašesnis prieš savo jaunėliu virtusią blogį atstovaujančiąją pusę. Tokio nelygiavertiškumo pasėkoje jaunėlis yra pateikiamas kaip ne normą atstovaujantysis, kuris niekada nebūna teisus savojo vyresnėlio atžvilgiu iš čia tampa aišku, jog taip blogiui prilipinama nepilnaverčio ir nenormalaus, su nukrypimo atspalviais pateikiamo oponento suformuotai gėrio idėjai vaidmuo. Tokiu atveju, jei žmogus nusižengia visuotinei gėrio idėjai jis turi prisiimti nenormalumo etiketę ir tai automatiškai tampa suteptimi. Svertas galintis išspręsti šį konfliktą yra ne kas kitas, o Dievas, kuris vaizduojamas kaip griežtas, bet teisingas valdovas, kurio, beje, geriau nėra reikalo pykdyti. Tad blogiui kaipo tokiam tapus "nekviestu svečiu", Aukščiausiojo akivaizdoje atgyja begalinė grėsmė, kuri atgaivina senąją tabu baimę ir verčia baimintis susitikimo su Dievo pykčiu.

Nuodėmė ir jos pripažinimas yra labai svarbūs žmogui kaip atsigręžimas į save ir savęs pastatymas prieš minėtąsias gėrio/blogio svarstykles. Viso šito akivaizdoje tenka pripažinti tą faktą, jog tokiu būdu nuodėmė yra reali net tuomet, jei ji lieka nežinoma. Kaltė matuojama nuovoka, kurią žmogus įgyja, tapdamas savosios kaltės autoriumi. Vadinasi prieinama tokia situacija, kuomet nusižengimas gėrio deklaruojamam tobulumui net nebūdamas viešas yra pasmerkiamas ir ne kieno nors kito, o paties prasikaltusiojo, vadinasi simbolis tampa tokiu paveikiu dalyku, jog gali tapti ne tik mąstymo stereotipu, bet ir jo savastimi. Žmogus netgi be kitų savo bendruomenės atstovų pagalbos pats save apkaltina, paskelbia nuosprendį ir nuteisia, nesvarbu, jog tai gali likti ir nežinoma niekam, tačiau būtent čia atsiranda akistata su savimi, Dievą kaip grėsmingą kaltės išpirkimo įrankį paliekant nuošalyje ir sprendžiant savo kaltės tikrumą individualiai, o ne kolektyvinių būdu. Sunkumas itin svarbi sąvoka kalbant apie kaltę, kadangi kartais įgyja didesnį svorį ir padaro didesnės žalos nei kad tarkim galėtų kūniškasis pradas.

Kalbant apie nuodėmės sąvoką ir kaltę niekaip neišvengtume negrįžę prie pirmojo žmonijos istorijos mito apie Adomą ir Ievą bei jų išvarymą iš rojaus. Pažinimas, sekęs po uždraustojo vaisiaus suvalgymo, jau yra aiški takoskyra tarp nekaltybės ir kaltės, kadangi uždraustas pažinimo vaisius atveria Adomui ir Ievai akis, suteikia ne tik juslinį regėjimą, bet ir mąstymu paremtąjį, tokiu būdu tarsi išmesdama savo nieko dar nesuvokiančius kūdikius iš saugumo sinonimu tapusių įsčių į šaltą ir gailesčiu nepasižymintį pasaulį. Patį veiksmą jau galime sakyti esant tolygų gimimui, nes išties sėkmingai pasibaigęs žalčio gundymas jau pats savaime yra gimdantis pažinimą, o prisilietus prie jo ir atmerkus akis, iš karto tenka susidurti su iš to išplaukusia pasekme - kaltės jausmu padarius neleistiną dalyką bei visą tai palydinčią bausmę. Tačiau kas svarbiausia, kalbant apie tai - peršasi išvada, jog jeigu Adomas ir Ieva ne patys nutarė paragauti uždraustojo vaisiaus ir ne patys nusprendė taip pasielgti - vadinasi, ne jie yra pirminio blogio kūrėjai. Jie esti daugiau kaip laidininkai, kurie patys to nežinodami ir nesuvokdami padeda blogiui sudaigindami pastarojo pasėtą nuodėmės sėklą ir ją užaugindami. Vadinasi, ne Adomas ir ne Ieva yra pirmieji blogiui atvėrę duris - nieko panašaus - visus šiuos nuopelnus turi prisiimti ne kas kitas, o gundytojas, suviliojęs su tikslu, tokiu būdu oponuoti gėriui ir kaip jau žinome - sėkmingai to pasiekęs. Tad prieiname išvados, jog žaltys tai jau esantis, ankstesnis blogis, blogis, kuris vilioja ir suvedžioja žmogų. Žaltys reiškia, kad žmogus nepradeda blogio. Jis jį randa. Žmogus ne pradeda blogį, bet jį tęsia.

Palikdami nepriekaištingą buvusio savo pasaulio modelį jie turi labai greitai persiorientuoti prie naujojo ir jiems svetimo, tačiau paskirtojo už jų nusikalstą nuodėmę. Adomo veiksmas virsta virusu, kurį žūt būt reikia pagydyti arba išguiti iš sveiko kūno, tad tai, jog Adomas, atsikandęs obuolio užkrėtė ne tik save, bet ir visą pasaulį tampa nenumaldoma lemtimi. Tas virusas taip giliai įsismelkia į sąmonę, jog visas gyvenimas tampa nesibaigiančiomis ir, deja, nevaisingomis pastangomis tą virusą išprašyti lauk iš savo kūno, sugrąžinti siekiamybę vėl būti sveikam ir egzistuojančiam tobulume. Štai kodėl, tai tampa individualiu sąžinės aktu už kurio galima sakyti nebestovi gąsdinanti griežtomis bausmėmis Dievo figūra, o labiau paties pastangomis mėginama įvykdyti apkaltos ir po jos sekantį atgailos aktą, tad, vadinasi, paverčiant save nusikaltėliu,o po to bandant išpirkti savąją kaltę. Abiem pirmiesiems žmonėms susiklosčiusi padėtis būtent atvėrė ir liūdesio karalystės vartus - kitaip tikriausiai net ir negalėjo būti, kadangi prarastieji žmonių idealai juos tarsi nustūmė į žemesnį egzistencijos lygį. Apliūdint prarastuosius idealus natūralu, jog kyla prieštaravimas tarp esamojo laiko turėtosios būties, bei būtojo laiko ir pats žmogus save pasmerkdamas už neteisingą poelgį pradeda amžinąjį padarytosios nuodėmės, sutepties ir atgailavimo už tai procesą, vis bandydamas nusiplauti nuo savęs prakeikimą, tačiau tai kur kas sudėtingiau padaryti nei kūniškojo apvalkalo atveju, nes problema glūdi ne kame kitame, o proto santykyje su egzistencija. Vadinasi, šiam atvejui galėtume puikiai pritaikyti ir dar vieną puikų pavyzdį - sekdami išvarymo iš rojaus situacija galime teigti, jog žmogus buvo nejučiomis pririštas prie kančios palydinčios slegiantį kaltės jausmą ir taip paverčiančios jį kažkuo tarp šventojo ir kankinio. Individas tampa kančios subjektu ir objektu, jos šaltiniu ir tikslu.

Taigi išvados tokios, jog paties Adomo figūra yra daug daugiau negu esamo blogio paradigma. Adomas, kaip pirmasis žmogus, yra ankstesnis už bet kurį kitą žmogų ir dar kartą savaip išreiškia blogį, ankstesnį už bet kokį kitą esamą blogį. Vadinasi, jis paverčiamas jau anksčiau minėtuoju šventuoju ir kankiniu viename ir tame pačiame asmenyje, kaltu ir tuo pačiu esančiu be kaltės. Nuodėmė jam į lūpas įdedama kaip malda, kurios esmė iš tiesų saugoti nuo blogio jėgų įsikišimo. Vadinasi, ne mes sukūrėme nuodėmę, o ji sukūrė mus.