Narciziški žaidimai smėlio dėžėje

Labiausiai natūralus žmogus šiais laikais būna tik tada, jei yra savoje erdvėje, šeimos rate arba vienas, kadangi vos užtrenkus buto ar namo duris mus tuojau pat priremia socialumas. Bendroji, viešoji erdvė mums automatiškai uždeda kaukę, norime to ar ne, suveda į kontaktą su kitais individais. Pats kontaktas yra neabejotinai sveikintinas dalykas, nes žmonės visuomet pirmiausiai buvo, yra ir bus socialūs padarai ir kaukių bet kokiu atveju čia niekaip neišvengsime. Tačiau blogiausia būna tuomet, kai viešoji erdvė suformuoja atitinkamus šablonais virstančius bendravimo principus ir tai varžo patį bendravimą. Nuolat augančiame vadinamosios viduriniosios klasės sluoksnyje dabar ne retai galime sutikti žmones, kuriems savo reikšmingumą kitų akyse padeda įtvirtinti būtent materialinė bazė arba dažnai vietinės reikšmės valdžios sutelkimas savose rankose. Išaugusios galimybės suteikia šansus šiais dviem veiksniais manipuliuoti greitai susireikšminantiems žmonėms, narciziškoms asmenybėms, kurioms būdinga savąją turtinę padėtį bei vadovaujamas pareigas laikyti neabejotinomis svarbaus socialinio statuso valdytojo regalijomis.

Sužadintas vartotojiškumas gamybinių santykių nepanaikina tik dar labiau juos paaštrina tokiose sferose kaip paslaugų teikimas, aptarnavimo sfera ir pan. „Pirkėjas visuomet teisus" - šis šūkis tapo ne tik vartotojo pajustos laisvės šaukliu, bet ir puikia terpe skleistis visagalio pirkėjo vaidmenin įsijautusiam narciziškumui. Toks perdėtos savivertės iškėlimas kitų atžvilgiu, deja, nelieka nukreiptas tik prieš pardavėjus, padavėjus ir kitus aptarnavimo sferos darbuotojus, anaiptol - toks žmogus puikiai įsijaučia į vaidmenį to, kuriam neatsakoma ir kuriam šiukštu negalima pasipriešinti, tad jo aukomis gali tapti ir į vakarykštę jo vietą automobilį pasistatęs kaimynas, kitas pirkėjas eilėje prie kasos ir pan. Taip automatiškai egocentrizmas įsuka vis didesnius ratus žmogaus savimeilėje, kurie dažnai netgi gerokai viršija jo šeimininko galimybes. Iš čia ir atsiranda žmogaus nepajudinamas įsitikinimas, jog jis yra vienintelis toks nepakartojamas ir, geriau jau visi tegul įsisąmonina, neliečiamas individas. Tad kiekviena frustracinė būsena tokį žmogų priverčia imti nervintis, nesvarbu kas tai bebūtų - nusidriekusi eilė prie kavos aparato, automobilių kamščiai ir t.t. Visa tai, kas daugumai nesukeltų didesnės nervinės įtampos narciziškai asmenybei tampa tikru išbandymu, kadangi jam tenka arba įsivelti į konfliktą su kitais lygiaverčiais šioje situacijoje žmonėmis arba nuryti savo suvešėjusį susireikšminimą ir tyliai nepatenkintam murmant po nosimi keikti visus kokie šie yra stuobriai palyginus su juo. Abiem atvejais žmogus sekina savo nervų sistemą nuolat pastatydamas save į ekstremalias situacijas, ko iš tiesų ir neįmanoma išvengti taip supriešinant save ir pasaulį. Blogiausia, jog turtai ir valdžia kaip greitai įgaunami taip pat lengvai gali būti ir prarandami, o tai visiška pasaulio pabaiga tokio tipo asmenybėms. Šių dviejų veiksnių nebuvimas sukuria vakuumą išpūstoje tokių asmenybių savimeilėje po ko gali sekti itin sunkus periodas neretai besibaigiantis nepilnavertiškumo kompleksu, neadekvačiu savęs ir aplinkos vertinimu, depresija ir netgi savižudybe.

O visa tai ateina dar iš vaikystės, kuomet vaikas kitų dėmesį sau išmoksta pritraukti pvz., leisdamas kitiems pažaisti su savais žaislais ir taip kartu juos galėdamas kontroliuoti. Vaikui akivaizdžia tiesa tampa tai, jog lyderiavimas yra pagrįstas ne tarpasmeniniu santykiu, o yra pasiekiamas naudojantis daiktais bei galimybe manipuliuoti kitais turint šitokią materialinę bazę. Tačiau ko toks vaikas netenka tuomet ir niekuomet negaus netgi suaugęs - tai kitų dėmesys jo asmeniui, o ne jo daiktams ar materialiajai pusei. Vaikas pripranta prie situacijos, jog kitų palankumas ir simpatijos lemiamos materialumo, tad nei pats duoda, nei gauna asmenybėn nukreiptą paskatinimą užsitarnauti kitų draugiškumą, prieraišumą, pagalbą savo būdo bruožais. Visa tai jis įpratęs gauti kaip daiktą, todėl savo bei kitų reikšmingumą vertina atsižvelgdamas į turto dydį, kas ir atstoja pagrindinį matą nusakantį kito asmens svarbą jo gyvenime.

Taigi natūralu, jog tokiam žmogui kaimyno paprastesnis automobilis tik pabrėžia jo ypatingumą bei, jo akimis, duoda teisę pabrėžti tarp jų esantį skirtumą savo naudai. Su tokiais žmonėmis bendrauti iš tiesų labai sunku, kadangi jiems nuolatos atrodo, jog jie visur turi būti geriausi taip lyg kažkas su jais amžinai rungtyniautų, tad niekada nepraleidžia progos pasididžiuoti savais laimėjimais. Geriausias ginklas prieš tokius žmones yra, žinoma, nuoširdumas dažniausiai juos sutrikdantis ir priverčiantis pagalvoti ir apie kitokių vertybių nei tik materialiųjų egzistavimą. Tad svarbiausia būkime visuomet atidūs vieni kitiems, kad susvetimėjimas bei nemeilė neparodytų mums klaidingų kelių dėl kurių daugumai vėliau tenka gailėtis.