Naujausi straipsniai
Gydytojas kalba su pacientu...Gydytojas kalba su pacientu:
Vaistų paieška
|
Klausimai ir atsakymai apie savižudybes
2011, Vasaris 3 - 07:22
1. Kodėl žmonės nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo? Žmogaus sprendimas pasitraukti iš gyvenimo dažniausiai susijęs su nepakeliama vidine kančia ir dvasiniu skausmu, kurie gali kilti dėl įvairių priežasčių - tiek išorinių, tiek vidinių. Ir tų priežasčių dažniausiai būna ne viena. Tuo metu žmogus išgyvena krizę, jaučiasi "įvarytas į kampą" ir nemato kitos išeities, kito savo gyvenimo problemų sprendimo kaip savižudybė. "Kodėl jis ar ji taip padarė?" - tai labiausiai nusižudžiusiųjų artimuosius kankinantis klausimas, tačiau į jį nėra paprasto ir universalaus atsakymo. Šalies ekonominė situacija ar finansiniai sunkumai tiesiogiai tikriausiai negali įtakoti sprendimo pakelti prieš save ranką. Tikrai ne visi skurdžiau gyvenantieji ar prislėgti skolų renkasi pasitraukimo kelią. Tačiau jeigu finansinius sunkumus žmogus suvokia ir junta kaip didžiulę naštą, jaučiasi bejėgis ir depresiškas, atsiduria aklavietėje, laiku nesulaukia pagalbos iš artimųjų ar aplinkinių, savižudybė gali tapti tariamu tokios problemos sprendimu. "Tariamu", nes žmogus išeina iš gyvenimo, o problema taip ir lieka neišspręsta. 2. Kokios detalės ar veiksmai išduoda, kad žmogus mąsto apie savižudybę? Apie ketinimą ar planą nusižudyti žmogus visuomet kam nors praneša - tiesiogiai arba netiesiogiai, žodžiu arba elgesiu. Svarstantis apie savižudybę žmogus patiria prieštaringus jausmus - jaučiasi beviltiškai, nori numirti arba tiksliau būtų pasakyti, kad jis nori nieko nebejausti ir nebegalvoti, jis nori nutraukti savo dvasines kančias, tačiau tuo pačiu metu nori ir gyventi, kad ir labai menkai, tačiau tikisi būti išgelbėtas, tikisi, kad kas nors išvaduos jį nuo skausmo. Todėl savo artimiesiems arba aplinkiniams užsimena apie savo ketinimus. Tos užuominos gali būti įvairios, pavyzdžiui, žmogus prabyla apie tai, kad nemato prasmės gyventi, arba kad geriausia būtų "viską baigti", daug kalba arba rašo apie mirtį, parengia testamentą, vis mini kokią nors vietą ar laiką, kurią kitiems svarbu įsidėmėti, pokalbiuose su artimaisiais gali atsirasti atsisveikinimo temos arba svarstymai, kaip jiems reikėtų gyventi, jeigu jam kas nors atsitiktų, "aš jums esu tik našta", "jums žymiai geriau būtų be manęs", ir panašiai. Gana dažnai aplinkiniai pastebi pasikeitusią žmogaus emocinę būseną - tampa depresiškas, liūdnas arba labai uždaras, įsitempęs, keičiasi jo interesai, nebedomina tai, kas domindavo anksčiau. Gali pasikeisti ir elgesys, atsirasti daugiau savidestrukcijos elementų - elgiasi rizikingiau, pavojingiau, nepaiso savo sveikatos, tarsi "žaidžia su ugnimi". 3. Kaip būtų galima padėti žmogui, kuris galvoja apie savižudybę? Ką reikėtų jam patarti, kokių veiksmų imtis? Jei kyla nors menkiausias įtarimas, kad žmogus galvoja apie savižudybę, visų pirma reikėtų pamėginti su juo apie tai kalbėtis. Atvirai, nuoširdžiai, žmogiškai pabandyti jį prakalbinti apie tai, kas jį taip slegia. Reikia būti aktyviu ir suprantančiu klausytoju. Nevengti mirties ir savižudybės temos. Svarbu išklausyti, parodyti, kad suprantate, kaip jam šiuo metu sunku, kad jo nesmerkiate ir nemoralizuojate, tačiau ketinimui žudytis nepritariate, nes matote kitas, geresnes, išeitis ir galite jam padėti. Pokalbio metu svarbu išsiaiškinti, ar žmogus dar tik galvoja apie savižudybę, ar jis jau turi konkretų planą, kaip tai įgyvendinti. Nuo to priklausys ir tolimesni veiksmai. Turintį savižudiškų minčių žmogų reikėtų kalbinti kreiptis psichologinės pagalbos, jei reikia, padėti tą pagalbą suorganizuoti, stengtis suburti suprantančių ir galinčių pagelbėti artimųjų ratą. Jei išsiaiškinate, kad žmogus savižudybę jau realiai suplanavęs, delsti nebegalima, jam reikalinga skubi profesionalų pagalba, jo nereikėtų palikti vieno. Reikia nukreipti jį psichologinės pagalbos, pasisiūlyti jį palydėti. Kritiškesniais atvejais galima tiesiog kviesti greitąją pagalbą. Svarbu suprasti, kad depresija, kriziniai išgyvenimai - tai labai sunkios, bet laikinos būsenos mūsų gyvenime. Sulaukus tinkamos pagalbos depresija visada praeina, o tada sugrįžta ir žmogaus noras gyventi, jis vėl gali džiaugtis ir jaustis laimingas. 4. Kaip galima padėti bandžiusio nusižudyti arba nusižudžusio žmogaus artimiesiems? Kiekvienas žmogus, kurio artimasis nusižudė arba bandė nusižudyti, išgyvena labai daug skausmingų ir dažnai sunkių, prieštaringų jausmų. Kai netenkame mums artimų, brangių žmonių, iš pradžių jaučiamės sukrėsti, patiriame šoką, paskui pradedame gedėti, t. y. ilgimės, liūdime, jaučiame neviltį ir tuštumą, bejėgiškumą ir panašius jausmus. Nusižudžusio žmogaus artimuosius dažnai prislegia ir stiprūs pykčio, gėdos bei kaltės jausmai - pyktis, nusivylimas ir gėda, kad jų artimas pasirinko savižudybę, bejėgiškumas ir kaltė, kad jie nesugebėjo užkirsti tam kelio. Tokią vidinę jausmų sumaištį be galo sunku ir skausminga išgyventi, todėl gedėjimo reakcijos gali tęstis gana ilgai. Jos gali pasireikšti ne tik emocijomis ir jausmais, bet ir fiziniais pojūčiais (silpnumas, nuovargis, padidėjęs jautrumas ir dirglumas, galvos skausmai, sunkumas krūtinėje ir pan.), įvairiais sutrikimais (nemiga, apetito stoka, virškinimo sutrikimai ir t. t.), specifine elgsena (verkimas, pasikartojantys vaizdiniai ir fantazijos apie nusižudžiusįjį, jo daiktų kaupimas, kapinių lankymas ir pan.). Psichologas nusižudžiusio žmogaus artimiesiems padės išgyventi dvasinį skausmą, priimti netekties faktą, susitaikyti su tikrove, suteiks reikalingos informacijos, padės prisitaikyti prie gyvenimo pasikeitimų, padės atrasti jėgų ir būdų gyventi toliau.
|
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
Komentarai
Odeta Zamuskaite — 2012, Liepa 24 - 13:50
Patyčioms NE
Skelbti naują komentarą