Naujausi straipsniai
Mama uždaro vaiką į beprotnamį...Mama uždaro vaiką į beprotnamį. Po savaitės skambina:
Vaistų paieška
|
Kas yra laimė?
2009, Balandis 14 - 12:57
- Pragaras yra čia, - jis parodė į savo galvą. Priminsiu tai, ką yra sakęs ne vienas filosofas. Yra du pasauliai: „pasaulis savaime" - ar jis tikrai egzistuoja? - ir „pasaulis man". Iš tikrųjų, jei nebūtų „pasaulio man", tai „pasaulis savaime" neegzistuotų. Man neegzistuotų. Nes tada nebūtų manęs. Viskas labai paprasta: juk pasaulį mes pažįstame tik per jutimus - regą, klausą, skonį, lytėjimą, pusiauvyrą, uoslę, skausmą, spaudimą... „Pasaulio savaime" informacija praeina sudėtingus jutimo mechanizmus, patenka į smegenis, kur yra analizuojama, nuspalvinama ankstesniu patyrimu, emocijomis, papildoma nuostatomis bei pagardinama kitais psichologiniais prieskoniais, ir tampa suvokimu, arba „pasauliu man". Lyrinis nukrypimas. Gal tai, kas man - „raudona", kitam būtų visai kita spalva. „Raudona" - tai bendras susitarimas, skirtas apibūdinti tam tikrai spalvai, esančiai „pasaulyje savaime". Dar vienas pavyzdys - ar žinote, kad vyrai mato 10 kartų mažiau atsapalvių, nei moterys? Ar galiu įsivaizduoti, kad kitas žmogus mato pasaulį visiškai kitokį, nei aš? Elementaru, tačiau be galo sunku suvokti, kad kiekvienas žmogus turi savo „pasaulį man". Jokiu būdu negaliu manyti, kad mano „pasaulis man" yra vienintelis teisingas ir prilygsta „pasauliui savaime". Kitaip tariant, „pasaulis savaime" yra visiškai neutralus: nei geras, nei blogas, nei laimingas, nei nelaimingas, nei kupinas džiaugsmo, nei liūdesio. Tai mes jį perdirbam ir nuspalvinam savo smegenyse, paversdami „pasauliu man". Jei „pasaulis man" yra vienintelis pasaulis, kurį mes pažįstame ir, kaip jau minėta, priklauso tik nuo mūsų pačių, peršasi išvada, kad pasaulį galime keisti kaip tik norime, turėti tokį, kokį tik norime. Čia nekalbama apie „tvarkos darymą" ar kitų žmonių gyvenimo įtakojimą. Ne. pasaulį reikia keisti savo galvoje. Iš esmės, aplinkybės yra visiškai nesvarbios. Svarbus tik mūsų požiūris į jas. Svarbūs mūsų veiksmai - pastangos tą požiūrį pakeisti, arba pakeisti aplinkoje kažką (tik ne kito žmogaus požiūrį), kas pakeistų mūsų požiūrį (arba „pasaulį man"). Bet koks įvykis svarbus tik tuo, kokią reakciją jis sukelia mūsų galvoje. Į kiekvieną įvykį galima reaguoti vienaip ar kitaip. Tai taikoma net ištikus baisiai nelaimei, užpuolus mirtinai ligai. Ištikus nelaimei, juk natūralu liūdėti, išsigąsti, gedėti. Tačiau po gedulo juk atsitiesiama. Ir laimingas žmogus vėl atkuria savo pozityvų mąstymą, net nelaimėje mato prasmę, greit suranda išeitį. O nelaimaingam žmogui nelaimė bus dar vienas pretekstas būti nelaimingam. Metų metais. Man teko matyti daug nepagydomomis ligomis sergančių žmonių. Patikėkit, jie skiriasi kaip diena ir naktis. Laimingi žmonės yra laimingi, net kai mirtis žvelgia jiems į akis. Jie turi šviesų ir džiugų „pasaulį man". O nelaimingi... vėl. Sirgdami jie turi realų pretekstą būti našta sau ir savo artimiesiems. Dar vienas pavyzdys. Dažnai girdime sakant, kad „vyras/žmona/motina/brolis... sugadino man gyvenimą". Netiesa. Niekas be jūsų pačių negali sugadinti jums gyvenimo. Vyras muša? Žmona neištikima? Laimingi žmonės pakeičia aplinkoje tai, kas pakeistų jų „pasaulį man" - sprendžia problemą, atsitiesia ir gyvena laimingai toliau. O nelaimingi? Jiem smurtas ir pažeminimas tik padeda gailėtis savęs, kaltinti kitus (juolab, kad lyg ir būtų už ką kaltinti) už tai, kad sugadino gyvenimą. Ir laimė, ir nelaimė, ir pragaras, ir rojus - viskas yra mumyse, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Mes patys galime pasidaryti tiek pragarą, tiek rojų iš savo gyvenimo. Taigi nei grožis, nei pinigai, nei šlovė neatneša laimės. Ir nemanykim, kad laimingi būsime, kai „užaugsime, baigsime universitetą, užsidirbsim, turėsim šeimą, sulieknėsim, pasidarysim plastinę operaciją, nusipirksim automobilį, įsigysim namą..." Taip pat negalime tikėtis, kad kažkas kitas turėtų padaryti mus laimingus. Ir nekaltinkime kitų, kad padarė mus nelaimingus. Laimė yra „pasaulyje man", tai - vidinė būsena, ir laimingi būsime tik tada, kai patys norėsim ir pasistengsim būti laimingi. Lygiai taip pat galime patys pasistengti būti nelaimingi...
Taip pat skaitykite sėkmingo gyvenimo receptas.
|
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
Komentarai
Svečias — 2008, Gruodis 1 - 13:50
kad laime labai itakoja aplinka, vienas pries visus nelaimesi.
Anastasia1 — 2008, Gruodis 1 - 18:27
Is tikruju, lengviausia visa kalte suversti kam tik nori (aplinkai, genams, tevams, vyrui, zmonai...), tik ne sau paciam. Taciau psichiskai sveikas, harmoningai gyvenantis zmogus moka prisiimti atsakomybe uz savo gyvenima. Sitas straipsnis skirtas ne paneigti aplinkos itaka - ji yra ir visuomet bus... Bet ismokyti zmogu prisiimti atsakomybe uz save, savo gyvenima, savo sveikata, savo laime. Tikrai ne aplinka daro mus laimingus, o mes patys. Aplinka gali mus skriausti, siusti nesekmes ir nelaimes, taciau mes prisiimam atsakomybe uz tai, kaip tos nesekmes mus veikia - ar suzlugdo, ar privercia sustipreti.
Svečias — 2008, Lapkritis 24 - 11:55
Puikus straipsnis. O filosofas A. Maceina sako, kad “Laimingi šioje Žemėje gali būti tik tie, kurie yra sotūs” Kad būti pilnai laimingu – reikia dar turėti tai kas jam vienam labiausiai brangu. – Reikia turėti didelio džiaugsmo priežastį. Didelio džiaugsmo priežastimi gali būti patys įvairiausi dalykai: tolimų šalių pamatymas, anūkų sulaukimas, mylimo žmogaus palankumas, naujų atradimų ieškojimas, padedant kitiems patenkinti jų trokštamus , kurti sau ir kitiems Laimė – daugiaprasmė sąvoka, formaliai reiškianti tai, kas tikima kaip galutinis žmogaus siekimų patenkinimas, jų tikrovėje išpildymas. Įvairus turinys gali būti dedamas į laimės sąvoką pagal tai, kur žmogus visų pirma mato savo gyvenimo prasmę. Tai rodo, kas laimė yra paties žmogaus, o ne išorinės tikrovės kategorija. Niekada laimė negali būti kur nors randama, nes jos “vieta” tėra pačiame žmoguje. Laimė ateina ne kaip “laiminga atsitiktinybė” ar “užtarnautas nuopelnas, o lyg dovana, nesiekta ir neuždirbta. Laimės ilgesys paverčiamas rūpesčiu prasmingai gyventi. Laimingas yra ne tas, kuriam “sekasi” (kuriam “laimė šypsosi”), o tas, kuris vertingai gyvena pripildydamas laiką tuo, kas turi antlaikinę vertę.
Skelbti naują komentarą