Kas bus su šeima įtinklintoje visuomenėje?

Pastaruoju metu galime stebėti akivaizdų paradoksą: nors vis dažniau visa armija psichologų sprendžia šeimų problemas, bet labai dažnas sunkumų santykiuose rezultatas- skyrybos. Kodėl taip yra?

Pradėkime nuo tokio atsakymo. Viena vertus- tradicinės ir finansinės priežastys šeimai palaikyti vis labiau mažėja (praeityje skiriamasi buvo retai, bet turėti draugą ar draugę ir gyventi atskirai nuo sutuoktinio buvo dažnas reiškinys). Kita vertus, pažadas "mylėti vienam kitą visą gyvenimą" dažnai duodamas jauname amžiuje. Dažniausiai tai įvyksta erotinio susižavėjimo pagrindu, kai sutuoktiniai dar nežino kas jie patys yra, nemato koks iš tiesų yra partneris ir galų gale- kuo jie gali tapti po kurio laiko. O respektabili visuomenė, ne tik leidžia, bet neretai ir reikalauja šio pažado. Vyresnis amžius dažnai irgi nepagerina situacijos, kadangi dėl visuomenės spaudimo ir galimybių rasti partnerį mažėjimo „griebiama" bet kas. Ir taip skubotai sudaroma ne viena tradicinė vakarietiška šeima. Tokia šeima yra labai artimas bendravimas, kurio metu abu sutuoktiniai atranda patologinius savo partnerio bruožus, turinčius kankinančias pasekmes jiems abiem ir neretai tenka nusileisti tam, kuris sveikesnis. Todėl nenuostabu, kad ilgai išlaikyti darnius santykius yra labai sunku.

Šeima - dirbtinis darinysŠeima- dirbtinis darinys, kuris kinta kintant visuomenei. Pasižvalgę po kitus kraštus ir laikmečius rasime įvairių šeimos, vaikų auklėjimo, partnerystės formų. Indijoje ir šiuo metu 80 proc. sutuoktinių parenka tėvai. Musulmonų kraštuose vyras po vedybų gali gyventi atskirai, tik tam tikromis dienomis susitikdamas su žmonomis, yra nustatytas ir lytinių santykių minimumas. Lygybė santuokoje tebėra gana reta- dažnai finansus valdo vyras, o šeimai suteikiama jo pavardė. Toli gražu ne visada šeimos kuriamos iš meilės- yra šeimų, kurių svarbiausias tikslas- bendra ūkinė veikla, yra šeimos- vaikų darželiai, tebėra ir politiniais tikslais kuriamos šeimos.

Pedagogika nėra objektyvus mokslas

Egzistuoja ir daug alternatyvių vaikų auklėjimo būdų, šeima yra tik vienas iš jų. Norint suprasti kokiu būdu reikia auklėti vaikus, reikia atsakyti į klausimą , kokio norima rezultato. Pvz., romėnai auklėjo vaikus taip, kad išaugintų karius ir valstybės vyrus. Anglų aristokratai vaikus atiduodavo žindyvėms, po to-auklėms, galiausiai- į prestižinius internatus, toks auklėjimas formavo valingus, siekiančius tikslo žmones. Dabartinė įkyri tėvų globa palanki jautrių narciziškai susireikšminusių žmonių vystymuisi. Taip pat akivaizdu kad gerai vaikų auklėti negali besipykstantys ar nenuoširdūs tėvai. Auklėjimo tikslai keičiasi kas 10-20 metų, tie žmonės kuriuos auklėjame dabar gyvens jau visai kitomis sąlygomis, negu mes.

Partnerystės formų įvairovė

Partnerystė, vyriški ir moteriški vaidmenys irgi gali būti labai įvairūs, ir toli gražu ne visada atitikti tai, kas dabar madinga ir rodoma per TV. Užtenka atsigręžti į graikų deives- be tokių moteriškumo formų kaip motina Hera ar meilužė Afroditė, egzistuoja Hetera- vyro kompanijonė, kovingoji Artemidė, Atėnė- neseksuali kultūros globėja, vaidilutės- moterys paaukojančios savo gyvenimą didesniam tikslui. Jei vyras ar vaikai moteriai yra ne pirmoje vietoje, tai nebūtinai sutrikimas, atvirkščiai- neurozė gali išsivystyti, jei tokia moteris bando gyventi ne savo gyvenimą. Įmanomos ir įvairiausios partnerystės formos- švelni ir jautri pora, „karalaitė ir pažas", dvi valdingos asmenybės, „Dzeusas ir nimfos" ir tt. Realybėje labai sunku rasti įrodymų "papildančių puselių" teorijai. Vyras ir moteris papildo vienas kitą tik iš dalies, vienatvė ir nesupratimas- santuokos dalis, padedanti partneriams pažinti gėrį ir blogį.

Laimė, gerovė ir seksualiniai santykiai

Daugelis žmonių kurdami šeimą svajoja apie laimę ir gerovę. Tačiau tai yra du skirtingi dalykai. Gerovė reiškia visų norų išsipildymą, gerovę siūlo turistinės firmos
ir skalbimo miltelių reklamos. Laimė - tai tiesos ir prasmės paieška. Kompozitorius atsidavęs kūrybai gali kankintis, jis negalvoja apie gerovę, bet neabejotinai jaučia prasmę.

Kurios iš jų- gerovės ar laimės- žmonės ieško ir neranda dabartinėje šeimoje? Panagrinėkime labai svarbų šeimos veiksnį -seksualinius santykius. Daugelis seksualinių veiksmų biologiškai visai nereikalingi. Seksualumas daugelio suprantamas kaip kažkas demoniško, tai rodo jo ryšį ne tik su norų patenkinimu, bet ir su sakralumu. Neretai galima stebėti, kad kuo žmogus įvairesnis, tuo pas jį daugiau seksualinių nukrypimų. Laimės ir prasmės pojūtis aiškiausiai pasireiškia erotiniame suartėjime, lytinis aktas simbolizuoja nesuderinamumo nugalėjimą. Dažnai net aiškūs patologiniai bruožai puikiai randa savo vietą į prasmę orientuotoje šeimoje ir skatina sutuoktinių vystymąsi. Tuo tarpu, jei siekiama tik gražaus ir sotaus gyvenimo, seksualinė trauka gęsta, ieškoma kitų partnerių.

Internetas silpnina šeimą

Kaip su šeimos krize gali būti susijęs taip stipriai gyvenimą pakeitęs internetas? Nors internetas gali padėti šeimai, palengvinti bendravimą su kitomis šeimomis, bet realybėje jis aiškiai mažina šeimos poreikį: vaikai mažiau paiso šeimos ir yra auklėjami interneto, šeimose darosi normalu pažinčių portalai ir tt. Viena vertus, internetas didina bendravimo ir savęs atradimo įvairovę, skatina geriau išreikšti save, siūlo daug galimybių atrasti save ir ieškoti alternatyvių bendravimo būdų. Kita vertus, tinkle daugiau galimybių atsitraukti, išvengti tikros atsakomybės, tikro veiksmo, bendravimas gali tapti paviršutiniškas ir fragmentiškas. Todėl internetas didina galimybę ne tik atrasti, bet ir prarasti save, ir dar labiau silpnina jau ir taip silpną šeimos institutą.

Šeima kaip gerovės institucija pralošėKad vedybos susijusios būtent su laime, o ne su gerove liudija gausiai jas lydinčios dvasinės tradicijos. Meilė, egzistuojanti iki pat mirties - tai ypatingas prasmės radimo kelias, kurio bruožas - negalėjimas išvengti vienam kito.

Dabar, kai šeima kaip gerovės institucija darosi vis labiau nebereikalinga, ją gali palaikyti tik prasmės ir laimės paieška. Jei šeimoje nesiaukojama, būna fiasko. Deja, narcizinis savo asmenybės atskleidimas tampa dogma visuomenėje ir psichoterapijoje.

Kita vertus, mes nereikalaujame, kad kiekvienas rastų save, tarkim, kūryboje. Egzistuoja žmonės, kurių dvasiniam vystymuisi šeima nereikalinga. Skyrybų sumažėtų, jei žmonės atrastų kitų bendravimo būdų. Kuo įvairesnė kultūra, tuo daugiau galimybių ji gali tam pasiūlyti.