Jaunystės kultas gimdo baimę pasenti

Pagyvenę žmonės bijo vienatvės, skurdo, skausmo, netekties, ligų. Šiaulių Dainų pirminio sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro vedėjas, gydytojas psichiatras Vytautas Bartkevičius sako, kad viena iš baimių - baimė pasenti. Kaip atpažinti baimes ir jas įveikti?

Kada ir kokių baimių atsiranda brandžiame amžiuje?

Baimės atsiranda dar anksčiaui - trisdešimtmečiai ima galvoti, kad jie sparčiai sensta, o tai yra dėl to, kad mūsų tolimi protėviai ilgai negyveno, vidurkis - 18 metų. Pasąmonėje tai užsifiksavę.

Keturiasdešimtmetės moterys ima kalbėti, kad jos senos. Tačiau tai pats žydėjimas, o tokios mintys - artėjančios ligos požymiai. Tai smarkiai paveikia, žmogus nustoja galvoti apie ateitį, gyvena tik šia diena, nebeturi idėjų ir planų, būna nuolat prislėgtas blogų minčių. Visi bijo pasenti. Senstame ne tada, kai gyvename, o tada, kai prarandame norą gyventi. Gyvenimas turi būti pilnas gerų emocijų.

Kodėl pagyvenusiems žmonės senatvė baisi?

Daug baimių užvaldo pagyvenusius žmones, viena didžiausių - baimė pasenti. Pagyvenę žmonės bijo senatvės. Būtina suprasti, kad šis amžiaus tarpsnis yra gražus amžius. Tačiau tai suvokti mūsų visuomenėje yra sunku, nes visur labai ryškiai demonstruojamas jaunystės kultas. Dominuoja jauni, gražūs, figūringi žmonės. Pagyvenusiems nėra į kokį pavyzdį atsiremti.

Mes niekur nebematome, koks yra gražus senas žmogus, išmintingas. Visur į akis brukama jaunystė. Nesakau, kad tai blogai, jaunas žmogus išlieka vidumi labai ilgai, tačiau kūnas sensta. Todėl blogai kad pagyvenę žmonės nedalyvauja viešumoje. Dėl to labai sunkiai kiekvienas priima senėjimą. Ankščiau darbo skelbimuose net buvo nurodomas amžiaus cenzas, nebepriimami pagyvenę, bet gal tas pagyvenęs atliks darbą geriau negu jaunas. Dabar į tai žiūrima šiek tiek atlaidžiau.

Vadinasi, žmonės bijo to laiko, kai išeis į pensiją?

Dalis pensininkų dabar gali dirbti ankstesnį darbą, todėl ta žinia ir laikotarpis lengviau išgyvenamas. Tačiau dažnai būna taip, kad iš vakaro sveikinimai, gėlės, skamba gražiausi žodžiai, o ryte atsibunda pensininkas ir nebežino, kaip gyventi, nes gyvenimo ritmas visiškai sutrikęs. Jis jaučiasi nebereikalingas, laikas sustojo, žmogus liko vienas.

Priešpensiniame amžiuje reikia paruošti žmogų, kad išėjus iš darbo nebūtų didelis smūgis. Žmogus nori būti naudingas iki savo dienų pabaigos: visuomenei, vaikams, draugams, artimiesiems, sau. Kai nukertami šie ryšiai, atsiranda įvairiausios baimės. Jos dažniausiai būna užslėptos ir atsiranda vėliau, kaip sveikatos sutrikimai. Ateina liga. Atsiranda pyktis, agresija, neretai pradedama kilnoti taurelę, elgiamasi neprognozuojamai.

Išėjęs į pensiją žmogus nebūtinai nuo to laiko pradeda lankytis tik pas gydytojus. Nemažai jų tampa hipochondrikais (pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas joms net nesant.) Apie ką pagyvenę žmonės kalba? Apie ligas. To reikia vengti. Atsiriboti nuo blogų minčių ir emocijų.

Turime suprasti, kad atėjo laikas gyventi dėl savęs.

Žmonės bijo tapti nereikalingais?

Taip. Pagyvenę žmonės taip pat labai bijo senelių namų. Teko pakeliauti po Europą ir pažiūrėti, kaip ten gyvena seneliai. Jie nemato problemos gyventi senelių namuose - ten jie bendrauja. Ne paslaptis, kad vakariečiai senukai susėda į autobusą ir išrieda pakeliauti, o mums dar toloka iki tokio lygio.

Ar ligų baimė išvengiama?

Bendras populiacijos amžius didėja, daugėja pagyvenusių žmonių. Brandaus amžiaus senjorus dažnai apima depresijos, susergama alzheimerio ir kitomis ligomis. Dabar žmonės nemažai žino apie ligas ir jų simptomus, todėl pasitaiko, kad jie nenori pripažinti bėdos, ją ilgai slepia.

Paklausi, kaip jautiesi, sako, kad gerai, tačiau neužmiega. Pradedi gilintis, kodėl nemiega, pamatai, kad po ta nemiga slypi labai didelės bėdos. Reikia gydytis, kreiptis į specialistus, tik taip galima sustabdyti procesus. Aišku, dabar gaminami įmantriausi vaistai, bet pamirštame svarbiausią ir paprasčiausią dalyką - visavertį maistą ir judėjimą. Nereikia lipti ant dviračio pirmą kartą, kai tau septyniasdešimt, auginti raumenis sporto klube - neprotinga, kaip ir laikytis dietų. Jų - tūkstančiai, tačiau jei būtų viena veiksminga, šiandien visi būtume žavingi ir liekni. Gyvenimas turi teikti džiaugsmą, todėl reikia rasti būdų, kaip užsiimti širdžiai miela ir sveikatai naudinga veikla.

Bet pagyvenę žmonės bijo ne tik ligų?

Seni žmonės labai bijo skurdo. Taupo pinigus, kiša į kojines, slepia į čiužinius, spintas ir kitas slaptas vietas, ne kartą buvo atvejų, kai senam žmogui numirus, artimieji randa prislėptų pinigų. Seneliai nori duoti pinigų anūkams, tačiau jiems dabar nebelabai užtenka ledams, dabar jie nori mobiliųjų telefonų ir kitokių dalykų. Vaikas labiau įsimins, jei seneliai priglaus, pakalbės, išklausys ar jam patars.

Žmonės, kurie gyveno visuotinio ekonominio nuosmukio metais, labai linkę taupyti pinigus, atsisako bet kokių malonumų. Pinigų seniems žmonės taupyti nereikia, kam slėpti nuo savęs tuos kelis litus, geriau išleisti savo malonumui.

Bijoma vienatvės. Moteris ši baimė kamuoja dažniau nei vyrus. Geriausias vaistas - aktyvumas. Namuose gali groti tyli maloni muzika, siūlyčiau rašyti dienoraštį.

Kokia pati didžiausia baimė?

Žmonės visada bijo mirties. Turime suvokti, kad mes nesame amžini. Rytų kultūroje mirtis - natūralus dalykas. Mes visi mirtingi. Kai žmonės suvoks savo laikinumą šioje žemėje, pradės kitaip vertinti savo gyvenimą ir tai, ką jie turi. Dar išlikęs požiūris, kad apie mirtį ir testamentą kalbėti yra blogas ženklas.

Seni žmonės nori mirti namuose, o mes atimame iš jų tą teisę. Išvežame juos į ligoninę, gaiviname iš mirties, nes reikia surašyti ligos istoriją, teikiame pagalbą, nes bus pareikalauta atsiskaitymo, kodėl taip nedaryta, nors tam žmogui tereikia uždegti žvakę ir palikti ramybėje. Tos temos neliečiamos, nes žmonės bijo.

Gimti yra natūralu, mirti taip pat yra natūralu. Jei tai suprasime, daugelis problemų išnyks.

Kaip išsilaisvinti iš baimės gniaužtų?

Nereikia bijoti išsikalbėti, reikia nustoti bijoti psichologų, psichoterapeutų. Nuo baimės nereikia bėgti, ji vis tiek pasivys. Reikia eiti į baimę, tik taip galima ją nugalėti.

Labai svarbus yra pozityvus mąstymas. Jei žmogus bus nusiminęs, liūdnas, nevertins gyvenimo, negatyvumas tik gramzdins. Ligas tokius žmones dažniau pasiglemžia. Reikia atidžiau pažvelgti aplink, pamatyti ir pasidžiaugti gamta, metų laiku, neužsidaryti prie televizoriaus, o išeiti į lauką, nueiti į svečius pabendrauti su gerais, maloniais žmonėmis. Vienišumas suardo žmogų. Įsakykime sau: „Privalau džiaugtis gyvenimu".

www.skrastas.lt