Ar žmogus labai pasikeitė nuo senų laikų

Žmonija visada keitėsi ir tobulėjo. Ir daug pasiekė. Tik pagalvokite: dabartinės transporto galimybės, komunikacija, kompiuteriai, mokslo pasiekimai, medicinos išsivystymas... O kur šiuolaikinė demokratija, lygios teisės, socialinės galimybės. Tačiau šį kartą norėčiau pažvelgti į patį žmogų. Ar labai dabartinis žmogus skiriasi nuo savo protėvių? Ne, šiandien nekalbėsime apie gerąsias savybes, kurios padėjo žmogui prisitaikyti prie naujų sąlygų ir evoliucionuoti. Taip pat nekalbėsime apie universalias savybes, būdingas visiems žmonėms ir visais laikais (net kai kuriems gyvūnams) - pavydą, liūdesį, meilę ir panašiai. Šiandien norėčiau pažvelgti į tuos bruožus, kuriais toli gražu nesididžiuojame. Dėl kurių, žiūrėdami filmus apie senovę ar skaitydami istorijos vadovėlius, smerkiame savo protėvius, džiaugiamės, kad šiais laikais nieko panašaus nebeliko. Bet ar tikrai?

Žiaurumas

Užtenka išgirsti, pamatyti, ar paskaityti apie žmonių aukojimus dievams - taip darė ne tik inkai, actekai, bet daugelis civilizacijų prieš tūkstančius metų - tiesiog šiurpsta oda... Po to - raganų medžioklė ir viešos egzekucijos viduramžiais, viešos mirties bausmės dar visai neseniai. Visi šie ir panašūs reiškiniai turėjo bendrą komponentą - mėgavimąsi žiaurumu. Juk viešos mirties ar kankinimo susirinkdavo stebėti visi apylinkės gyventojai. Ir trypdavo, plodavo iš džiaugsmo matydami kančią. „Kokie žiaurūs ir trokštantys kraujo tada buvo žmonės" - pagalvojame. Tikrai. Ir gerai, kad šiais laikais (bent jau civilizuotose šalyse) neliko nieko panašaus. Aišku, gyventi šiais laikais saugiau. Bent jau niekas nepagaus ir nepaaukos ar neapkaltins raganavimu. Tačiau žmonių žiaurumo troškimas išliko toks pat.

Dabar viešas egzekucijas atstoja filmai, laikraščiai, televizija (aišku, aš nekalbu apie kriminalinio pasaulio atstovus, kurie savo patologinį žiaurumo poreikį patenkina iš tikrųjų kenkdami kitiems - tai jau atskira tema). Kai kurie jaučia pasitenkinimą žiūrėdami siaubo filmus, kitiem užtenka kovinių trilerių. Daugybė smurto scenų yra ir vadinamosiose dramose ar net komedijose!

Daugelis žmonių paėmę laikraštį iškart atsiverčia kriminalų skyrelį. Kodėl? Sakysite, juk reikia žinoti, kas dedasi pasaulyje. Iš tikrųjų kriminalinių įvykių smulkmeniškas aprašymas neturi jokio teigiamo poveikio - net bendram išsilavinimui jis nenaudingas. Tik neretai įskiepija įkyrią baimę ar nerimą. Taigi kodėl mes taip domimės kriminaliniais įvykiais? Taip, vis dėl to paties, dažniausiai nesąmoningo, žiaurumo troškimo.

Vyrų gyvenimo trukmė

Pirmykštėje visuomenėje vyrų gyvybė buvo mažiau vertinama nei moterų. Kad gentis sėkmingai gyvuotų, joje užtekdavo vos kelių vyrų. Visai kas kita - moterų gyvybė. Juk moteris - giminės tesėja. Nuo moterų priklausė genties ateitis, todėl jos išmoko būti atsargios, saugotis ir bijoti. O vyrai eidavo į medžioklę ar į karą. Būtent todėl jie išmoko rizikuoti ir nebranginti savo gyvybės bei sveikatos.

Šiais laikais, kai nebereikia medžioti, gintis nuo plėšrūnų, ir taikos metu vyrų gyvenimo trukmė daug trumpesnė! Pavyzdžiui, Lietuvoje vidutinė moterų gyvenimo trukmė - 75 metai, o vyrų - 62! Akivaizdu, kad vyrai tai ir neišmoko saugoti savo gyvybės. Juk daugiausia jų žūva nelaimingų atsitikimų metu (ne paslaptis, kad jie dažniau viršija greitį, laksto motociklais, ar šokinėja į upę žemyn galva), nuo plaučių vėžio (rūkymo pasėkmė) ar nuo infarkto (vėl rūkymas ir neteisinga mityba).

Karai

Apie karus kalbėta ir kalbama, jie daug kartų analizuoti, todėl pasakysiu tik tiek: pasaulyje per visą žmonijos istoriją buvo gal tik apie 300 visiškos taikos dienų - kai niekur žemėje nevyko karas. Žmonija visada kariavo ir, tikriausiai, kariaus. Niekas šioje srityje nesikeičia. Tačiau truputį liūdna, kad XXI amžiuje kažkas Žemėje dar kariauja.

„Smegenų plovimas"

Turbūt visi girdėjome kaip Hitleris paveikė Vokiečius, kad šie išrinko jį savo šalies vadovu, besąlygiškai jam pakluso ir sutiko net su absurdiškomis idėjomis. Vyresnioji karta puikiai atsimena, kaip Sovietų Sąjungos laikais jie buvo mokomi visiškai kitokios istorijos (parankios valdžiai), kaip buvo įtikinti savo šalies teisumu. Tokių pavyzdžių istorijoje be galo daug.

Gaila, kad ir šiais laikais, kai civilizuotame pasaulyje vyrauja demokratija, kai prieinama praktiškai bet kokia informacija, mums vis dar „plaunamos smegenys". Nereikia dairytis toli. Užtenka prisiminti rinkimus Lietuvoje. Kodėl mes nuolat išsirenkame ne profesionalius, protingus žmones, gebančius gerai valdyti šalį, o skandalistus ar tuos, kurie daugiausiai reklamuojasi? O gal tuos, kurie surengė nemokamą koncertą, ar padovanojo cukraus pakelį? Tereikia tik apsidairyti - tokių pavyzdžių tūkstančiai. Didžiausias indėlis šioje srityje, aišku, priklauso žiniasklaidai. Šiuolaikinė žiniasklaida puikiai atlieka savo darbą - formuoja mūsų nuomonę. Ir visai ne gerąja prasme, o taip kaip kažkam paranku.