GMO ir visuomenė: kas pasikeitė

Kas yra genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) tikriausiai kiekvienas suaugęs Lietuvos gyventojas. O jei kas ir nežino, pakanka interneto paieškos sistemoje įvesti „genetiškai modifikuoti organizmai" ir pavyzdžiui google jums suras 19 900 lietuviškų nuorodų, o jei skaitote angliškai, - rasite daugiau nei milijoną informacijos šaltinių.

Šio straipsnio tikslas - apžvelgti kas nuveikta per paskutinę dekadą GMO srityje, kaip kito visuomenės susidomėjimas GMO, ar teisingu keliu ėjo aplinkosaugininkai, ir kur šiuo metu esame. Pasirinktas dešimties metų periodas sutampa su pirmosiomis aplinkosaugininkų veiklomis 1999 metais. Tada nežinia kiek straipsnių lietuvių kalba būtume radę, nes Lietuvoje buvo tik pradėta kalbėti apie GMO neigiamą poveikį.

Ką reiškia „GMO" žinojo tik mokslininkai ir farmacininkai, o kitiems GMO skambėjo panašiai kaip „NSO" (neatpažintas skraidantis objektas), o paskaitose ar diskusijose dalyvaujantys žmonės lingavo galvas: viskas atrodė taip tolima ir neaktualu, kad tiesiog kam reikia kalbėti apie „kažkokias biotechnologijas". Net ir 2001 m. vasarą surengta akcija „Baltijos šalys be GMO" Lietuvos vartotojus ginančių specialistų buvo išvadinta „neaktualia ir nesavalaike".

Jau 1996 m. GM augalų (medvilnės, sojos, rapsų) plotai JAV ir Pietų Amerikoje užėmė 1,7 mln. ha, o cukrinių runkelių bandymai, plačiajai visuomenei nežinant, 1998-2000 m. buvo vykdomi ir Lietuvoje. Galbūt todėl 2000 metais tarptautinių organizacijų kvietimas Lietuvai prisijungti prie „Penkerių metų be GMO moratoriumo" ir „Zonų be GMO" kūrimo, atrodė daugiau utopiškas - sunku buvo įsivaizduoti, jog šį procesą dar įmanoma sustabdyti.

Kai žinia, jog Lietuva taps Europos Sąjungos nare tapo realybe, mūsų šalyje buvo priimti griežti europiniai GMO reglamentuojantys teisės aktai, buvo pradėta žymėti GM produktus, o Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba inicijavo modernios GMO tyrimus atliekančios laboratorijos steigimą, kur iš tikrųjų buvo tiriami maisto pavyzdžiai ir netgi apie šių tyrimų rezultatus informuojama visuomenė. Teisybę kalbant, apie tokį procesų skaidrumą net nesapnavome 2000 metais.

Aplinkosaugininkų skaitytos paskaitos, parengti straipsniai ir leidiniai davė sniego gniūžtės efektą: į anti-GMO judėjimą įsijungė jaunų tėvų, pagonių, gyvūnų teisių, jaunimo ir kitos organizacijos, bei kartu su aplinkosaugininkais 2007 metų pavasarį visi dalyvavo didžiulėje protesto akcijoje prie LR Seimo rūmų. Taip buvo pasisakoma prieš planuojamą išduoti leidimą Lietuvoje auginti GM kukurūzus. Ir šis plačiosios visuomenės šauksmas buvo išgirstas, o leidimas nebuvo išduotas.

Tuomet, prieš 10 metų, nors ir buvome įsitikinę savo teisumo, šiek tiek nerimavome, ar iš tiesų nepadarysime Lietuvai meškos paslaugos: anot Aplinkos ministerijos specialistų ir mokslininkų, neleidus auginti ir bandyti GMO, mes sustabdysime Lietuvos mokslą, nes esą kitos šalys tik ir darys tai, o mes prarasime savo konkurencingumą. Praėjus dešimčiai metų lieka pripažinti - kaimynų žemės ūkio specialistai irgi protingai niekur nenuskubėjo, tad mes šiuo požiūriu nelabai ir atsiliekame. O štai mūsų biotechnologijos ir farmacijos pramonė, kaip dirbo tarptautiniu mastu, taip ir dirba.

Prieš 10 metų mokslininkai ir biotechnologijos pramonės atstovai teigė, jog GMO pamaitins ir pagydys pasaulį. Vėliau paaiškėjo, kad GMO nebuvo auginami žmonių maistui, vietoje to jie naudoti gyvulių pašarui, biokurui (biodyzeliui ir bioetanoliui) bei pluoštui gaminti. Įsisukus kovai su klimato kaita, buvo iškelta nauja mintis: GMO padės šiame procese ir taps stebuklingo kuro šaltiniu. Tačiau kuo daugiau maistinės kultūros naudojamos kurui gaminti, tuo labiau iškreipiama ekonomika ir brangsta maistas. Naudingas gali būti nebent vadinamasis trečiosios kartos biokuras, pagamintas iš dumblių. Bet tai tikriausiai jau kito straipsnio tema...

Visgi nereiktų galvoti, kad šiuo metu galime ramiai atsipūsti: turime griežtus GMO reglamentuojančius įstatymus, lietuviškos įmonės stengiasi nenaudoti GM produktų savo gamybos procesuose, dažna bobutė ilgokai studijuoja aliejaus etiketes, kad išsirinktų nemodifikuotą produktą, o Facebook‘o grupėje „Aš prieš GMO Lietuvoje" yra apie 6000 narių. Net ir mūsų parlamentarai prabilo apie griežtesnį GMO reglamantavimą...

Deja „laimėtas tik mūšis, bet ne karas". Mat didelį aplinkosaugininkų ir aktyvių piliečių nerimą sukėlė šių metų kovo 2 d. Europos Komisijos išduotas leidimas auginti genetiškai modifikuotas bulves „Amflora". Leidimas galioja 10 metų. Galbūt tai precedentas, ir dabar pasipils kiti prašymai GM kultūroms įteisinti. Pasinaudodami Lisabonos sutarties teikiamomis galimybėmis (reikia surinkti 1 mln. gyventojų parašų, kad būtų galima inicijuoti teisės aktų keitimą) europiečiai ėmėsi peticijos.

Kol kas gana vangiai akcijoje dalyvaujantys gyventojai tikriausiai pamiršo, kad tik aktyvus pasipriešinimas prieš dešimtmetį Europą apsaugojo nuo GMO išplitimo, arba žmonės tiesiog pasiklydo informacijos jūroje, nieko nebežino apie naujausius GMO poveikio sveikatai ir aplinkai tyrimus, o Arpado Puštai 1998 m. vykdytas tyrimas su GM bulvėmis atrodo šimtmečio senumo. Naujausi GMO poveikio tyrimai, deja, nedžiugina, nes pasitvirtino įtarimai, jog auginant GMO plačiai naudojamas RoundUp‘as yra daug kenksmingesnis aplinkai ir žmogui, nei buvo manyta, o pačių GMO poveikis iki šiol neištirtas.

Galėdami pasidžiaugti, kad per dešimtmetį mes visi kartu padarėme didžiulę pažangą - ne tik sužinojome, kas yra GMO, bet jau ir atsakingai renkamės, pasirašome reikalingose peticijose, visgi turime nepamiršti, kad vyksta didelė kova dėl įtakos ir pinigų, ir mes šioje kovoje neturime likti tik stebėtojais. Kad po dešimties metų vėl galėtumėm drąsiai pasakyti: aš padariau viską, ką galėjau.