Užkietėjusio rūkaliaus išpažintis

Žalingo įpročio atsikratyti pedagogui pavyko ne iš karto. Anot jo, mesti rūkyti yra tikrai sunku.

Gintas M. prisipažįsta pirmąjį dūmą užtraukęs būdamas... 5-erių. Nukniaukė žiupsnį senelio „machorkos" , užlipo į palėpę ir pabandė būti vyru. Bet čia jį užklupo senelė, pamačiusi pro perdžiūvusias vantas bevinguriuojantį dūmą. Paskaita apie rūkymo žalą buvo trumpa: išplakė užpakalį čia pat buvusia rykšte ir vyriškumą išmušė ilgam.
Pamoką pakartojo tėvas

Kai Gintas buvo penktoje klasėje, rūkymo praktikos jau turintys bendraklasiai jį išmokė, kaip reikia teisingai rūkyti, o ne tik „machorką" gadinti. Šįsyk Gintas jau buvo atsargesnis, taip slapukavo iki aštuntos klasės. O tada senelės pamoką pakartojo tėvas. To dar keletui metų užteko. Gal būtų užtekę ir dar ilgesniam, bet tarnybą sovietinėje kariuomenėje pačiame Kinijos pasienyje per istorinius Damasko įvykius be dūmo, sako, pernelyg sunku būtų buvę atlaikyti, kai visi aliai vieno rūkė, kai rūkymas slopino alkį, kurį čia teko nuolat kęsti. „Tiek senelės, tiek tėvo pamokos apie rūkymo žalą buvo labai veiksmingos.

Ypač tėvo, kurį labai gerbiau. Man buvo didelė gėda, kad taip jį nuvyliau. Tik šiandien aš tokių pamokų jau nebepajėgiu nė įsivaizduoti - vaikų lupti negalima, o ir tėvai šiandien rūkymo blogybe nelaiko. Kai mano septintokė auklėtinė po pertraukos į pamoką sugrįžo prasmirdusi dūmais, bandžiau su ja pasikalbėti, pagrasinau pasakysiąs mamai, jei nesiliaus. Ji atkirto man, jog kartu su mama rūkanti", - kalba mokytojas.

Pavydėjo nerūkantiems

Iš kariuomenės Gintas grįžo jau kaip patyręs rūkalius ir be baimės, kad jį kas nors už tai išpers. Rūkė daug, netgi naktimis keldavosi dūmo papešti. „Nubusdavau tarsi pagal žadintuvą ir kol nesurūkydavau cigaretės, tol negalėdavau vėl užmigti. Visa tai ilgainiui ėmė įgristi. Pradėjo erzinti ir nuolat nuo cigarečių bei degtukų išsipūtusios kišenės. Ėmiau pavydėti tiems, kurie nerūko. Tarp vyrų daug tokių nebuvo (moterys mano jaunystės metais beveik visai nerūkė) ir tai dar labiau stiprino pagarbą nerūkantiems. kuriems pavyko mesti rūkyti. Vis klausiau savęs, kodėl jie gali be tos smarvės išsiversti, o aš - ne? Ėmiau pats save graužti už šį silpnumą, kol vieną dieną sau ir namiškiams garsiai pasakiau: „Metu."

Nemelavo tik trečias kartas

Tačiau mesti pavyko tik iš trečio karto. „Po pirmojo „metu" nerūkęs ištvėriau mėnesį. Prisimenu, su draugu darėme nuotraukas. Jis užsirūkė, o man taip dūmelis pakvipo - it Velykų pyragas močiutės pirkioje. Nebeištvėriau ir paprašiau duoti patraukti vieną dūmą. Ką ten vieną... Ir vėl įjunkau kaip veršis į putrą. Ir vėl keletą mėnesių rūkiau, kasdien save plakdamas už skystumą. Netgi bandžiau savo valią prie sienos priremti materialiniais argumentais. Suskaičiavau, jog per vienus metus aš dūmais paleidžiu prabangų kostiumą ir fi rminius batus. Bandžiau cigaretėms išleistus pinigus mintyse į kitokius daiktus iškeisti - dūmais paleidžiamų pinigų sumos buvo įspūdingos. Apie sveikatą tuokart nemąsčiau. Matyt, kol jos turi į valias, tol nesuvoki, kad vieną dieną gali netekti. Kasdien sakiau sau: štai šį pakelį išrūkysiu ir jau mesiu. Bet kažkaip tarsi netyčia kišenėje atsirasdavo naujas pakelis. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad mesti rūkyti reikia šią minutę. Ne išrūkius pakelį, ne nuo rytojaus, o tuojau pat."
Antrą kartą Gintas ištvėrė nerūkęs tris mėnesius. Kiek įmanoma, vengdavo rūkančiųjų kompanijų. Bet argi visiškai nuo žmonių atsiribosi? Tad po trejeto mėnesių vėl vienas draugas atkišo cigaretę pavaišinti, o jis neatsilaikė. „Ir vėl viskas prasidėjo iš naujo: pakelis keitė pakelį, o prarūkytas savaites - mėnesiai. Bet vieną dieną susirgau. Karščiavau ir labai smarkiai kosėjau. O kai užsirūkiau, mane suėmė toks kosulys, jog atrodė, kad plaučiai po gabaliuką iš krūtinės išlekios. Ir tada tariau sau - gana, priėjau ribą. Negi aš, jaunas vyras, per rūkymą dar ir kosėti imsiu kaip koks senas kriošena? Paėmiau cigarečių pakelį, iš kurio buvau surūkęs tik vieną cigaretę, ir tėškiau į pamazgų kibirą. Šįkart - visam laikui."

Kankino sapnai

Gintas sako, jog ir trečiąjį jo metimą rūkyti galima vadinti tik sąlyginiu. „Dar ilgą laiką mane kamavo sap nai. Sapnuoju, kad godžiai traukiu tokį mielą kvepiantį dūmą ir staiga prisimenu, jog aš mečiau rūkyti. Puolu į neviltį: Dieve, ką aš padariau, juk jau mečiau, o dabar vėl viskas prasidės iš naujo.

Kartais it vaikas apsiverkdavau iš apmaudo - nubusdavau šalto prakaito išpiltas. O kokia palaima užliedavo kūną suvokus, jog tai buvo tik sapnas! Tokie košmariški sapnai mane persekiojo gal penketą ar net šešetą metų. Metams bėgant jie darėsi retesni."
Šiandien jau daugiau kaip 30 metų nerūkantis vyras tikina, kad mesti rūkyti yra tikrai sunku. Įprasti galima labai greitai, bet atsikratyti - labai sunku. Užtat jis sveikina kiekvieną pagalbą - pleistrą, kramtomąją gumą ar dar kas nors, galinčią padėti atsikratyti šio žalingo įpročio. Apie žalą, sako, šiandien nė burnos aušinti neverta, nes tiek jau esą ir prirašyta, ir prikalbėta. Pagaliau ir pats rūkantysis, jei jis turi nors kiek blaivaus proto, negali nejausti, kaip rūkymas alina jo sveikatą.

Reklamos žala

Pedagogas labai teigiamai vertina cigarečių reklamos uždraudimą. Ji, jo manymu, buvusi pasibaisėtinai akiplėšiška: net patys „kiečiausi" aktoriai, vaidinantys kaubojų, pasijaučia tikrais vyrais tik užsirūkę. O kuris vaikas nesvajoja būti panašus į kaubojų, į jį vaidinantį aktorių? Tačiau ant rūkalų atsiradusius įspėjimus, kad rūkymas kenkia sveikatai, jis vertina skeptiškai ir mano, jog tokia antireklama neturi jokios įtakos. Kas kita - užsienio šalyse sutinkami cigarečių reklamos piešinukai su vėžio išgraužtomis gerklomis, iškritusiais dantimis, baisiais vaikų apsigimimais. Prisiminęs neseną nutikimą Tailande, Gintas papasakojo, kad vienas kelionės draugų, traukęs cigaretę po cigaretės, nusipirko pakelį tenykščių rūkalų ir atšoko iš pasibjaurėjimo. O paskui, nežiūrėdamas į piešinuką, perdėjo cigaretes į lietuvišką pakelį: „Eina sau, kaip bjauru. Kaip iš tokio pakelio galima rūkyti?" Ir tai sako net ne pradedantysis, o patyręs rūkalius. Mokytojas įsitikinęs, jog tokių reklamų reikėtų ir mūsų šalyje. „Trumpiau sakant, gerai viskas, kas tik padeda jaunam žmogui nepradėti rūkyti, o pradėjusiam - mesti."

Norite mesti rūkyti? Bučiuokitės!

lgimantas Smailys, psichologas

Sprendimas mesti rūkyti priimamas per vieną sekundę. Jeigu atidėliojama iki pirmadienio, tai reiškia, kad žmogus iš tiesų nėra apsisprendęs.

Sprendimas vykdomas tik tuo atveju, jei žmogus to nori pats. Paklusęs aplinkinių spaudimui ir bandydamas laikytis kitų įsiūlytos nuomonės, žmogus nepatenkina savigarbos poreikio. Tada jis neturės valios vykdyti sprendimo, nes ne laisva valia jį priėmė. O jei aplinkinių spaudimas buvo pagrįstas dar ir gąsdinimu, mušimu ir baime, tai save gerbiantis žmogus greičiau atsisakys sveikatos, bet gerbs save ir gąsdinimams nepasiduos.

Metančiam rūkyti kiti žmonės gali padėti tik tiek, kad jiems rūpi rūkalius - jis jiems yra svarbus žmogus ir todėl jie nori, kad būtų sveikas. Bet tai parodoma ne priekaištų ar spaudimo būdu, o tik rūpinimusi.

Kad žmogus pats nuspręstų mesti rūkyti, kai jau yra priklausomas, turi tam pribręsti. Suvokti apie nerūkymo privalumus ir žinoti, kur gauti kitaip tą pasitenkinimą ir atsipalaidavimą, kurį teikia rūkymas. Vienas iš būdų - daugiau bučiuotis. Jei nėra su kuo, susirasti artimą žmogų, su kuriuo bučiuotis norėtųsi. Kodėl daug vyrų rūkyti pradeda armijoje? Ne tiek dėl įtampos, kiek dėl to, kad net pasibučiuoti nėra su kuo. Kad įvykdytum sprendimą, jis turi būti paremtas ne tik racionaliu apskaičiavimu, bet ir emociniais išgyvenimais - tada, kai pajauti, jog nori elgtis kitaip. Taip įvyko ir Gintui.
Rūkymas yra priskiriamas prie save žalojančio elgesio. Tik tas savęs žalojimas yra neakivaizdus. Polinkis save žaloti atsiranda gana anksti, kaip ir dauguma polinkių vaikystėje.