Paliatyvioji medicina padeda oriai užverti gyvenimo duris

Mokslininkai prognozuoja, kad po 50 metų Lietuvos visuomenė taps viena seniausių Europos Sąjungoje. Senstant visuomenei, mirštančių ir nepagydomų ligonių slauga tampa viena aktualiausių sveikatos sistemos problemų. Vykstant sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos reformoms, vis nepavyksta išspręsti slaugos problemų. Trūksta slaugos paslaugų, tačiau trūksta ir informacijos, žmonės nežino, kad silpniems ligoniams, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, slaugos paslaugos gali būti teikiamos namuose. Nemokamai paslaugas namuose silpniems, sunkiai sergantiems teikia Integruotų sveikatos paslaugų centras, įsikūręs Panevėžyje ir teikiantis paslaugas visoje Lietuvoje. Kalbamės su centro steigėja gydytoja Raimonda Ulianskiene.

- Paliatyvioji medicinos pagalba Lietuvoje dar naujovė. Kodėl mums, nuo seno įpratusiems rūpintis savo artimaisiais, reikia paliatyviosios pagalbos?

- Paliatyviosios slaugos Lietuvoje pradžia laikomi 1993 m., kai trys norvegai gydytojai surengė pirmąjį paliatyviosios slaugos seminarą Kaune Lietuvos medikams, supažindino su paliatyviosios slaugos ypatumais. Tais pačiais metais buvo įkurta ir pirmoji slaugos ligoninė Kaune. 1994 m. Vilniaus universiteto ligoninėje buvo įkurtos Skausmo klinikos, kuriose du gydytojai ir dvi medicinos seselės teikė konsultacijas šalies pacientams.

1998 m. 15 vietų skausmo malšinimo ir paliatyviosios priežiūros skyrius buvo įkurtas Panevėžyje. Nuo 2003-ųjų Panevėžyje veikia Integruotų sveikatos paslaugų centras, pradėjęs teikti paslaugas namie. Kasmet paliatyviųjų paslaugų reikia vis daugiau, nes sergamumas lėtinėmis ligomis ir piktybiniais navikais didėja.

Atlikti tyrimai rodo, kad daugumą nepagydoma progresuojančia liga sergančių žmonių vargina daugybė fizinių ligos simptomų, psichologinių, dvasinių, socialinių ir praktinių problemų. Šios problemos, besikeičiančios ar užgriūvančios iškart, didina paciento ir jo artimųjų dvasinę kančią ir blogina gyvenimo kokybę, ypač jei tai tęsiasi ilgai. Be varginančių fizinių ligos simptomų, dauguma pacientų ir jų šeimos narių išgyvena psichosocialinį stresą, nerimą, depresiją, baimę, liūdesį, bejėgiškumą. JAV atliktas tyrimas parodė, kad apie 40 proc. ligonių išgyvena, jog yra našta šeimai. Susidūrę su kančia ir negydomais simptomais, nemažai žmonių pasirenka savižudybę arba eutanaziją.

Dabar, kai reikia pagalbos sunkią negalę turinčiam žmogui, priežiūros našta užgula labai mažą artimųjų ratą. Dažniausiai tai būna moteris, neturinti pakankami žinių ir fizinės sveikatos tai daryti.

JAV atlikti tyrimai rodo, kad 20 proc. šeimos narių turi mesti darbą, kad galėtų padėti nepagydoma progresuojančia liga sergančiam šeimos nariui.

Ilgėjant gyvenimo trukmei, daugėja lėtinių ligų, o dėl gimstamumo krizės bei paspartėjusios emigracijos šalyje mažėja darbingo amžiaus žmonių. Kyla realus pavojus, kad daugybė sunkią negalę turinčių neįgaliųjų nebesulauks artimųjų pagalbos. Dėl šių priežasčių pradėta kuri paliatyviosios pagalbos sistema, o siekiant užkirsti kelią fizinėms ir dvasinėms kančioms, psichologinėms, socialinėms bei praktinėms problemoms, neretai sąlygojančioms savižudybę, pradėtos kurti ir plėtoti paliatyviosios pagalbos tarnybos.

- Kodėl nusprendėte įkurti centrą ir teikti pagalbą patiems sunkiausiems ligoniams?

- Lietuvoje paliatyvioji slauga žengia pirmuosius žingsnius. Vyriausybė tik 2006 metų spalio 17 d. numatė parengti ir patvirtinti Paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašą, kuris įsigaliojo 2007-aisiais. Prieš aštuonerius metus įsteigtame centre teikiama paliatyvioji pagalba sunkiai sergantiems žmonėms. Dirbdama gydytoja, nuolatos matydama sergančiųjų bėdas, artimųjų pasimetimą, nusprendžiau suburti specialistų komandą ir pagelbėti gulintiems ligos patale bei jų artimiesiems. Supratau, kad geriausia pagalba jiems - slauga namuose, nes tokiems ligoniams labai svarbi namų aplinka ir namiškių buvimas greta.

- Koks paliatyviosios medicinos požiūris į mirtį?

- Kiekvieno mūsų mirties laikas nėra žinomas. Juk šiuo metu sveikas žmogus gali gyventi trumpiau negu sunkiai sergantis. Sunkiam ligoniui, jo šeimai jausti saugumą, palaikymą ir sulaukti realios pagalbos yra labai svarbu. Žinoti, kad problemas, kurios kyla slaugant ligonį, gali padėti išspręsti specialistai, reiškia, jaustis, kad esi ne vienas su ištikusia bėda. Tokiu būdu galime išvengti baimės susirgti nepagydoma liga, būti fiziškai neįgaliems, o ilgainiui gali būti, kad ramiau priimsime ir patį mirties faktą. Paliatyvioji medicina mirtį vertina kaip normalų procesą. Nereikia jos nei ignoruoti, nei sureikšminti. Paliatyvioji medicina siekia suteikti ligoniui visapusišką pagalbą: pagelbėti tenkinant socialinius poreikius, sprendžiant psichologines problemas, nuraminti kylančias baimes. Ji savo veikla nori pasakyti, kad ligonis pirmiausia yra žmogus, vertingas iki gyvenimo pabaigos. Ir kad jis gali būti mylimas bet kokiu atveju.

Paliatyviosios pagalbos tikslas - mažinti sergančiojo fizines kančias, nustatyti psichologines ir socialines ligonio bei jo artimųjų problemas, padėti jas spręsti stiprinant norą gyventi, o mirtį laikant natūraliu procesu, gerinti artimųjų gyvenimo kokybę, padėti ligonio šeimai ar jo artimiesiems netekus jo.

- Kas nustato, kad ligoniui reikalinga paliatyviosios tarnybos pagalba?

- Kai visos medicininės galimybės išbandytos, o liga nepasiduoda ir progresuoja, šeimos gydytojas kartu su kitais specialistais prieina išvadą, kad liga nepagydoma. Tuomet šeimos gydytojas turėtų informuoti ligonį ir jo artimuosius, kad jiems gali būti suteikta nemokama paliatyvioji pagalba.

- Kaip organizuojama paliatyviosios slaugos pagalba? Kuo ji ypatinga?

- Komandos nariams svarbu atpažinti kančią, širdgėlą ir netektį, sugebėti teikti fizinę, socialinę, psichologinę, dvasinę pagalbą mirštančiajam ir jo šeimai. Paliatyvioji pagalba teikiama visą parą visą savaitę. Paliatyviosios pagalbos paslaugas pagal savo kompetenciją teikia ne mažesnė nei trijų specialistų komanda: gydytojas, slaugytojas ir socialinis darbuotojas. Esant poreikiui, ligonį gali konsultuoti psichologas ar psichoterapeutas ir, ligoniui ar jo artimiesiems pageidaujant, dvasininkas, savanoriai. Už suteiktą paliatyviąją pagalbą nei ligoniui, nei jo artimiesiems mokėti nereikia. Ir visai nesvarbu, ar žmogus gauna socialinę pašalpą, ar - ne. Paliatyviąsias paslaugas finansuoja Ligonių kasa.

- Kaip atrenkami pacientai, kuriems reikalinga paliatyvioji pagalba?

- Pirmiausia, žinoma, reikia kreiptis į šeimos gydytoją. Gydytojas įvertins ligonio būklę ir nustatys, kad sergančiajam reikia paliatyviosios pagalbos paslaugų. Visiems ligoniams, kurie serga piktybiniais ar gerybiniais navikais ir nustatytas ligos progresavimas (Karnovskio indeksas mažesnis nei 50 proc.), kraujo ir kraujodaros organų progresuojančios ligos, nugaros raumenų atrofija, recidyvuojanti pneumonija, paralyžius, (Bartelio indeksas ne didesnis nei 40 balų), įvairios centrinės nervų sistemos ligos, kepenų toksinė liga su kepenų fibroze ir ciroze, įgimtas inkstų nepakankamumas, įgimtos širdies ertmių ir jungčių formavimosi ydos, įgimtos tulžies pūslės, tulžies latakų ir kepenų formavimosi ydos, nugaros smegenų sužalojimo padariniai, kaklo dalies nugaros smegenų sutrenkimas ir pabrinkimas, encefalitas, mielitas ir encefalomielitas, kitos nugaros smegenų ligos. Tai tik dalis sunkių ligų, kuriomis sergant nemokamai teikiama paliatyvioji pagalba.