Onkologas: Lietuvoje trūksta ne technikos, o tinkamo valdžios požiūrio

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto tarybos narys medicinos mokslų daktaras Eduardas Aleknavičius mano, kad vėžys - socialinė liga, su kuria kovoti Lietuvoje nepadeda valdžios požiūris į mediciną.

Apie vėžį buvo žinoma senovės civilizacijose. Tačiau dėl sąlygiškai nedidelės žmonių gyvenimo trukmės iki XX amžiaus žmonės mirdavo nuo kitų ligų - dažniausiai infekcinių. Dabar, kai infekcinės ligos nebėra pavojingos, žmonių amžius pailgėjo, padidėjo žmonių, sergančių vėžiu, skaičius.

Iš kitos pusės, industrinėje visuomenėje atsirado daug vėžį sukeliančių veiksnių. Čia dalyvauja daugybė veiksnių: paveldėtas polinkis sirgti vėžiu, cheminiai kancerogenai, jonizuojančioji spinduliuotė, virusai ir kt. Įrodyta, kad mirtingumą nuo piktybinių navikų labiausiai sąlygoja rūkymas (29-31 proc.), mitybos ypatumai (20-50 proc.), infekcija (10-20 proc.), reprodukciniai hormonai (10-20 proc.) ir kiti veiksniai.

Piktybiniai navikai yra viena svarbiausių sveikatos apsaugos problemų pasaulyje: kasmet pasaulyje onkologinėmis ligomis suserga apie 10 mln. žmonių. Vėžys aplenkė pagal mirtingumą širdies kraujagyslių susirgimus darbingiausioje tarp moterų amžiaus grupėje 40-60 m. Sergamumas šiomis ligomis Lietuvoje ir kituose kraštuose per metus vidutiniškai padidėja 1,5 - 2 proc. Prognozuojama, kad praėjus 20 metų susirgimų vėžiu padvigubės - visame žemės rutulyje bus daugiau kaip 20 milijonų sergančių šia liga. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) planuoja, kad po 15-20 m. mirtingumas nuo vėžio bus pirmoje vietoje.

Vėžys yra socialinė liga. Daugelyje ES politikai tai supranta, visuomenė taip pat. ES šalyse niekam neateis į galvą įvesti ribojimus vėžio gydymui, finansavimui, kaip yra Lietuvoje. Tuo tarpu struktūriniai sergamumo pokyčiai Lietuvoje tokie pat kaip kitose ES šalyse, Lietuva nesiskiria.

Daugelį onkologinių ligų galima diagnozuoti ankstyvųjų stadijų, kada pacientas gali būti efektyviai gydomas, tačiau kartais vėžio diagnostika yra sunkus procesas. Daugiau nei trečdalis visų piktybinių navikų Lietuvoje diagnozuojama III ar IV stadijos. Dažnai tai lemia slapta ligos eiga, kartais pacientai dėl įvairių priežasčių delsia vykti pas gydytojus, kartais tai nulemia ir paciento žinių stoka.

Šiandien vyrai dažniausiai serga prostatos ir plaučių vėžiu. Tarp moterų - krūties ir onkoginekologija.

Visoje ES vėžio apskaitą (statistiką) vykdo Vėžio Registrai. Jų duomenys yra labai svarbūs. Deja, Lietuvoje Sveikatos apsaugos ministerija jau 20 metų nepatvirtina jo nuostatų ir neskiria finansavimo. Registras, neturėdamas finansavimo, negali pilnai atlikti savo funkcijų.

Technologijų yra, trūksta pinigų

Technologiniu požiūriu Lietuvoje yra pakankamai aukštas onkologinių susirgimų gydymo lygis. Atliekamos visos pagrindinės operacijos, spindulinė terapija visuose centruose atliekama naudojant linijinius greitintuvus, turime visus chemoterapijai skirtus preparatus. Problema yra ta, kad dėl finansavimo trūkumo, aukščiausio lygio paslaugas galima suteikti tik daliai ligonių. Be to, netobula onkologinės pagalbos organizavimo sistema neleidžia efektyviai panaudoti ir tuos turimus resursus, tiek žmogiškus, tiek materialius.

Paskutiniais metais atsirado dar viena problema - jaunų specialistų emigracija. Pavyzdžiui, iš 6 per paskutinius kelis metus paruoštų radioterapeutų netekome 4, manau kad esant tokioms sąlygoms, neteksime ir kitų. Tai rodo aukštą pasirengimo lygį.

Norint pagerinti onkologinų ligonių gydymo rezultatus, reikia kelių dalykų - sutvarkyti organizacinę struktūrą. Turi būti vienas centras, kuris koordinuotų onkopagalbos teikimą, paslaugų kokybę, techninio aprūpinimo planavimą, prioritetų nustatymą, gydymo efektyvumo vertinimą. Apskritai turi būti paruošta, finansuojama ir įgyvendinama onkologinės pagalbos XXI amžiuje vystymo strategija, prioritetai. Turime žinoti, kaip viskas atrodys po 10 metų. Antras aspektas - finansavimas. Onkologijai turi būti suteiktas prioritetas. Finansavimas procentiškai turėtų atitikti ES vidurkį. Lėšos, skirtos onkologinei pagalbai, neturėtų būti skiriamos bendram tinklui. Trečia - atlyginimai medicinos personalui.

Diskusijas keliantis klausimas

Paskutiniu metu spaudoje, kitose visuomenės informavimo priemonėse tarp sveikatos apsaugos organizatorių, universitetinių ir kitų gydymo įstaigų specialistų nuolat vyksta diskusijos koks turi būti sveikatos apsaugos modelis kur turi būti gydomi ligoniai - specializuotose įstaigose, kur yra multidisciplininio gydymo galimybė ar daugiaprofilinėse ligoninėse. Iš tikrųjų klausimas eina apie tai, koks sveikatos apsaugos sistemos modelis turi būti - centralizuotas ar decentralizuotas.

Klausimo esmė - ar turi būti didelės specializuotos ligoninės, turinčios vienoje vietoje visus būtinus specialistus gydančius tik vėžį ar jos gali būti sujungtos su didelėmis universitetinėmis ligoninėmis, kur vėžys bus tik viena iš daugelio gydomų patologijų.

Yra įvairių argumentų pateikiama už ir prieš, tačiau dauguma iš jų yra emocinio pobūdžio, nesiremia rimta gydymo efektyvumo analize. Visų pirmą ir didele dalimi tai liečia onkologinius ligonius, bet ne tik juos.

Problemos analizę galima atlikti nagrinėjant centralizacijos ir decentralizacijos klausimus būtent per onkologinių ligonių gydymo prizmę. Onkologijoje ypatingai svarbu teisingai pasirinkti pirminį gydymo būdą ir jį kvalifikuotai atlikti, todėl kad onkologinių ligonių šiuolaikinės gydymo technologijos labai brangios, agresyvios ligonio atžvilgiu. Onkologija yra būtent tą sritis, kurioje tikėtis pilno ligonio išgydymo galima tik jeigu taikomi, derinami keli gydymo metodai, kai dirba komanda sudaryta iš chirurgo, radioterapeuto, chemoterapeuto, radiologo, ir kitų specialistų. Padarytas neteisingas pirminis sprendimas pasirenkant gydymo metodą ar nekokybiškai atliktas pasirinktas gydymas žymiai pablogina viso gydymo rezultatus ar net gali padaryti ligoniui rimtą žalą.

Europoje, JAV buvo atlikta visa eilė tyrimų, kuriuose buvo tiriama gydymo rezultatų priklausomybė nuo to, kokiose ligoninėse buvo gydomi onkologiniai ligoniai. Buvo daroma prielaida, kad didesnė gydytojų patirtis ir specializuota sveikatos įstaiga duoda geresnius rezultatus; Kuo daugiau gydytojas susipažinęs su tam tikra medicinos sritimi, su atskiromis ligomis - tuo didesnė tikimybė, kad bus pasirinkta teisinga gydymo taktika, išvengta klaidų.

Kaip pavyzdį galima paminėti ir Bachmann bei bendraautorių atliktą tyrimą. Tyrimas bandė ištirti santykį tarp vėžio specializacijos ir išgyvenamumo laiko, mirtingumo ir išlaidų ligoninės priežiūrai. Bachmann studija analizavo instrumentinių tyrimų naudojimą ligonių ištyrimo ir diagnozės nustatymo etape visoje pacientų populiacijoje. Tyrimas atskleidė, kad labiau specializuoti gydytojai taikė daugiau įvairesnių tyrimų, ypač tai išryškėja analizuojant kaip buvo nustatomi tuo metu žinomi prognostiniai ir diagnostiniai tyrimai. Rezultatai parodė, kad ištyrimo apimtis priklauso nuo daktarų specializacijos, bet ne nuo gydymo įstaigos diagnostikos galimybių.