Liga, leidžianti į gyvenimą pažvelgti nuo bedugnės krašto

Krūties vėžys - dažniausiai pasitaikanti moterų vėžio rūšis. Laimė, ši liga geriausiai ištirta ir lengviausiai gydoma, tereikia laiku žengti pirmą žingsį - pastebėjus bet kokius krūtų pakitimus nedelsiant kreiptis į gydytoją. "Kuo anksčiau sužinosite savo diagnozę, tuo didesnė tikimybė ilgiau išgyventi ar net visiškai išgyti", - sako moterų krūties patologijos asociacijos "Salvia" pirmininkė Nijolė Pročkienė ir jos narė Liudmila Kolijenko.

Išsiverš ar ne?

"Liga tarsi ugnikalnis, tačiau mes jau išmokome gyventi balansuodamos ties riba, - šypsosi moterys, - Kasdien dėkojame gyvenimui, kad turime galimybę jį gyventi, ir stengiamės negalvoti apie savo ligą.". Ponia Liudmila su liga draugauja jau 21-erius metus. Ji viena iš nedidelio būrelio moterų, prieš 14 metų susibūrusių į pasmerktųjų draugiją, pavadintą "Salvios" vardu. Moteris liūdnai šypteli sakydama, jog kasmet anapilin jai tenka palydėti ne vieną likimo draugę.

"Salvios" pirmininkė ponia Nijolė krūties vėžį į savo gyvenimą įsileido prieš penkerius metus. Tikina kovą laimėjusi, nes sutiko pašalinti ne dalį, o visą ligos pažeistą krūtį. Galbūt todėl liga tyliai snaudžia vis neįstengdama atsinaujinti. "Liga dažnai metastazuoja į plaučius, kepenis bei kaulus. Nors ir esu optimistė, vos tik kur kas sudiegia, tuoj galvoje ima suktis mintis: "Viešpatie, gal jau?" - dalijasi nerimu pašnekovė. - Tuomet nedelsdama skubu atlikti tyrimų, kad žinočiau, kaip gyventi toliau."

Pritrūko drąsos pasipriešinti

"Užaugau prie Rėkyvos ežero, tad nuo vaikystės jaučiu silpnybę vandeniui ir saulei, - šypsosi ponia Liudmila. - Po krūties operacijos buvo labai skaudu atsisakyti maudynių ežere bei pasilepinimų saulutėje, nes jaučiausi labai nejaukiai, juk figūra po operacijos tapo jau nebe tokia daili. Be to, po hormonų terapijos buvau gerokai stambesnė, todėl ėmiau vengti viešumos paplūdimyje. Jūrą, kurioje pasimėgaudama maudydavausi kiekvieną vasarą, aplankydavau tik žiemą, nes vasarą ją matyti man būdavo per skaudu. Vis dėlto kartais vandens trauka būdavo daug stipresnė už gėdą, tuomet abu su vyru važuodavome prie atokesnio ežeriuko, kur maudydavosi mažiau žmonių. Prašydavau jo, kad vos išlipusią iš vandens mane skubiai apgaubtų dideliu rankšluoščiu."

Vėžys - neužkrečiama liga

Ponia Nijolė stebisi, jog neretai tenka sutikti žmonių, manančių, kad vėžiu, kaip ir gripu, galima užsikrėsti. Gydydamasi sanatorijoje ji išgirdo moteris kalbant, kad niekas nenori sėstis prie stalo kartu su vėžiu sergančiomis. "O ką, jei ir mes užsikrėsime?" - nuogąstavo moterys. Kad žmonės vengia "vėžininkių", liudija ir karti gyvenimiška ponios Liudmilos patirtis. "Gulėdama ligoninėje susibičiuliavau su kartu palatoje gulėjusia moterimi. Pavaišinusi saldainiais, mano pažįstama savais reikalais išėjo iš palatos. Vos tik ji užvėrė duris, likusios palatoje moterys suskubo man pasakoti, jog ji serga vėžiu, tad vaišės iš jos rankų gali būti pavojingos mano sveikatai. Absurdas, kad žmonės, vos tik sužinoję, jog kartu su jais palatoje gulintis žmogus serga vėžiu, prisibijo ne tik bendrauti, bet ir durų rankeną paliesti. Žmonėms labai sunku patikėti, kad vėžys neužkrečiamas, t. y. kad niekas jo negali "pasigauti" nuo kito asmens."

Išgyti padeda teigiamas mąstymas

Gydymo metu ypač svarbu išlaikyti teigiamus jausmus bei vidinę pusiausvyrą. "Reikia džiaugtis kiekviena išaušusia diena ir mėgautis tuo, kad jaučiamės geriau nei vakar, - tvirtina ponia Nijolė. - Liga, privertusi žmogų išmokti laviruoti ant bedugnės krašto, visiškai pakeičia jo požiūrį į gyvenimą. Žmogus tampa nuolankesnis kitiems, geresnis sau ir aplinkiniams. Pyktis sukelia daug ligų, tad jeigu laiku tai suprastume, taptume kur kas laimingesni, nei esame dabar." Anot ponios Liudmilos, ji visada ne tik save, bet ir kitus stengdavosi nuteikti optimistiškai. Net ir gulėdama ligoninėje ji kuo toliau vydavo blogas mintis, kai moterys palatoje viena per kitą pasakodavo kuo baisesnes istorijas. "Vienai tas nutiko, kitai - anas, tik spėk klausytis, - porina pašnekovė. - Iš tiesų nereikia tikėti, kad ir tau taip pat nutiks, nes kiekvienas organizmas yra individualus, todėl kiekvieną moterį liga paveikia skirtingai."

Patys geriausi medikai - Šiauliuose

"Man patinka jauni specialistai, - atvirauja asociacijos pirmininkė. - Jie nėra linkę stoviniuoti vietoje, tad labiau domisi naujovėmis. Liga leido įsitikinti, kad mūsų onkologijos klinikoje dirba išties nemažai gerų gydytojų. Kai man gydytoja paskyrė spindulinę terapiją, klinikoje tuo metu dar nebuvo naujos aparatūros, tad teko pasitenkinti senąja. Atgauti jėgų, prarastų po spindulinės terapijos, vykau į sanatoriją, kur sutikau likimo draugių iš Vilniaus bei Kauno krašto. Aš galėjau tik pasidžiaugti kruopščiu medikų darbu, man ant mano kūno nepalikusių jokių nepageidaujamų pėdsakų. Deja, dauguma sanatorijoje buvusių moterų negalėjo tuo pasidžiaugti. Joms teko rūpintis ne tik prarastų jėgų atkūrimu, bet ir nudegimų ar net žaizdų, įgytų po spindulinės terapijos, gydymu."

Pirmininkei pritaria ir ponia Liudmila, sakydama, jog nereikia ieškoti svetimų dievų. Jie čia pat - Šiaulių onkologinėje klinikoje, kuri yra kur kas mažesnė už didžiuosiuose miestuose esančias klinikas. "Kuo mažesnė klinika, tuo mažiau joje ligonių, todėl gydytojai nesijaučia dirbantys tarsi prie konvejerio, o tai ir sąlygoja nepriekaištingą jų darbo kokybę", - tvirtina moterys.

Gydymo metodai sparčiai tobulinami

Moterys džiaugiasi, jog medicina sparčiai žengia į priekį, tik svarbu laiku užčiuopti ligos siūlo galą ir neleisti jam susiraizgyti. Prognozė gera, kai vėžys nustatomas I-II stadijos, tačiau, anot pašnekovių, lietuvės nemyli savęs, nes netgi turėdamos rimtų nusiskundimų neskuba pagalbos kreiptis į medikus. "Klinikoje gydėsi pacientė, kuriai krūtin bakstelėjo karvė. Moteris ilgai kentėjo skausmą tikėdamasi, jog jis liausis, nors kasdien vis didėjo, - stebisi pirmininkė. - Kai krūtis išopėjo, o skausmas tapo nebevaldomas, moteriškė atvyko į onkologijos kliniką, tačiau medikai jau nebegalėjo nudžiuginti jos šviesiomis ateities prognozėmis. Nesugebėjusi pasipriešinti savo baimei, moteris prarado daug brangaus laiko."

Ponia Liudmila pataria nepasiduoti baimėms, kurių turi kiekvienas žmogus. Šiais laikais gydymas nebėra toks skausmnigas kaip anksčiau. Kiekvienas naujas gydymo metodas būna kur kas pranašesnis už ankstesnįjį. "Tarybiniais laikais medikai nė neslėpdavo, kad švirkščia "nevalytą chemiją", kurią švirkšdavo kas trečią parą. Septynios injekcijos per dieną, tad nenuostabu, jog visi šonai švytėjo mėlynėmis. Laimė, seselė Filomena man buvo mielaširdinga - ateidama švirkšti vaistų, atsinešdavo mažiau atbukusią adatą, - pasakoja ponia Liudmila. - Be to, visą gydymo laikotarpį reikėjo laikytis griežto ligoninės režimo, todėl apie išvykimą į namus galėjai tik pasvajoti. Dabar vaistai švirkščiami kur kas rečiau, o po injekcijos moterys išleidžiamos namo."

"Abra kadabra" ligos neišgydys

Blogiausia, anot asociacijos pirmininkės, yra tai, kad ligos palaužtos moterys, užuot ėjusios pas medikus, neretai pagalbos suskuba ieškoti pas įvairaus plauko apsišaukėlius žiniuonius nė nesusimąstydamos, jog tik sugaiš daug brangaus laiko ir negrįžtamai pablogins ligos eigą.

Patikėjusios įtaigiomis savamokslių burtininkų kalbomis, kad būtina mesti svorį, jos visiškai nustoja valgyti ir paklusniai geria dėmėtosios maudos nuovirą, musmirių antpilą ar beržų grybų arbatą, šventai tikėdamos, jog taip išsigydys krūties vėžį. Kai išopėjus krūčiai moteris sugrįžta pas "daktarėlį", šis vėl sugeba ją įtikinti, jog taip ir turi būti, nes liga "jau eina lauk". Nusilpusios, netekusios vilties ir varginamos begalinio skausmo moterys pagaliau supranta, kad be medikų pagalbos neapsieis, deja, užleista liga retai kada noriai pasiduoda gydoma.
Ar realu tikėtis specialistų pagalbos?

"Salvios" pirmininkei Nijolei Pročkienei ne kartą teko skubėti į onkologinijos klinikas, kad suteiktų ant bedugnės krašto atsidūrusiai moteriai viltį gyventi, nes dažnai pacientei pirmąkart išgirsta ligos diagnozė prilygsta mirties nuosprendžiui.

Senbuvė klubo narė ponia Liudmila tvirtina, kad ne kartą dėl psichologo etato onkologijos klinikoje buvo kreiptasi ir į Šiaulių apskrities ligoninės generalinį direktorių P. Simavičių, tačiau ligoninės vadovui ši problema nepasirodžiusi verta dėmesio.

"Mums buvo atsakyta, kad apskrities ligoninėje dirba ne vienas psichologas, tad, reikalui esant, pagalbą galima gauti, - sako pašnekovė. - Tačiau onkologinės klinikos ir apskrities ligoninė nėra po vienu stogu, tad kelionė pirmyn ir atgal ligos sugniuždytoms moterims sudarytų tik dar daugiau problemų. Psichologo kabinetas turėtų būti onkologijos klinikose."

Pašnekovės mano, jog vos tik išgirdusi savo diagnozę vėžiu serganti moteris turėtų sulaukti psichologo pagalbos, kuris vėliau, jai gydantis stacionare, pagalbą teikti turėtų palatoje.

Onkologinėje klinikoje moterys pasigenda ne tik psichologo, bet ir socialinio darbuotojo pagalbos. "Kur matyta, kad tokioje klinikoje socialinė darbuotoja dirbtų tik 2 val. per dieną? 10 val. ryto ji užrakina duris, nes tuomet baigiasi jos darbo laikas, - stebisi pirmininkė. - Aplinkiniuose rajonuose gyvenantys žmonės ne visada spėja anksti atvykti į klinikas."

Gydymas - individualus

Šiaulių apskrities ligoninės Onkologijos klininkoje dirbančios gydytojos chemoterapeutės Augenijos Žlabienės teigimu, šiuolaikino krūties vėžio gydymo standarto nėra. Kiekvienai pacientei skiriamas individualus gydymas, kuris priklauso nuo naviko tipo, lokalizacijos, ligos stadijos, prognostinių faktorių, pacientės amžiaus, gretutinių ligų, bendros sveikatos būklės ir pan. Vėžiui gydyti taikomi įvairūs metodai, vienas kurių - chemoterapija, t. y. gydymas vaistais, kurie žudo vėžio ląsteles.

Ar reikia skirti chemoterapinį gydymą, sprendžia onkologas arba gydytojų konsultacinė komisija. "Specialiai pasiruošti šiai procedūrai nereikia, - sako gydytoja. - Pacientė turi būti pavalgiusi, pailsėjusi, neserganti ūmiomis ligomis, svarbiausia - psichologiškai pasiruošusi. Chemoterapiniais vaistais siekiama sunaikinti vėžio mikrometastazes, jeigu tokių yra. Tai vadinamoji adjuvantinė chemoterapija. Neoadjuvantinė chemoterapija skiriama tuomet, kai norima sumažinti auglio masę, padidinti radikalaus operacinio gydymo galimybes. Paliatyviosios terapijos tikslas - sustabdyti ligos plitimą, tad ši terapija taikoma vėžiui progresuojant."

Komplikacijos neišvengiamos

Nors populiarioji medicininė literatūra apie vėžio chemoterapiją skelbia daug prieštaringų dalykų, onkologams šio metodo nauda nekelia abejonių. Žinoma, chemoterapija neišvengiamai turi ir rimtų trūkumų, tačiau jos šalutinis poveikis paprastai būna laikinas.

"Chemoterapijos metu pablogėja gyvenimo kokybė: dažnas praranda apetitą, ima varginti pykinimas, vėmimas, didelis nuovargis, slenka plaukai, išsausėja oda, skilinėja nagai, viduriuojama, - pasakoja gydytoja. - Chemoterapija neigiamai paveikia širdį, kepenis, inkstus ir daugelį kitų organų. Be to, gali išsivystyti agranuliocitozė (kaulų čiulpų funkcijos slopinimas). Tai itin dažnai pasitaikanti komplikacija, tačiau laiku ją nustačius įmanoma visiškai išgyti. Kai kurie neišvengia toksinio kepenų uždegimo, šlapimo pūslės uždegimo, enterokolito, tromboflebito, stomatito, alerginės reakcijos ir kt. komplikacijų. Kaip jūs ištversite šalutinius chemoterapijos poveikius ir kaip jie jums pasireikš, priklauso nuo organizmo gebėjimo toleruoti vaistus. Po chemoterapijos patarčiau kuo daugiau ilsėtis, sulašinus vaistus neiti į darbą, kaip baisu bebūtų jį prarasti, - sako gydytoja. - Dirbančioms moterims chemoterapinio gydymo metu išrašomas nedarbingumo pažymėjimas. Chemoterapijos laikotarpiu nėra griežtų maisto apribojimų, tad galite maitintis kaip iki tol. Nevenkite rūgštaus ar sūraus maisto, jeigu labai norisi. Vartokite daugiau skysčių, nei įprastai. Žinoma, gydymo metu nereikėtų vartoti alkoholio."

Gydymo naujovės neleidžia prarasti vilties

Lyginant dabartinius krūties vėžio gydymo metodus su ankstesniaisiais, drąsiai galima teigti, jog gydymas labai pažengęs - atrandami nauji medikamentai chemoterapijai, kurie suvaldo plintantį krūties vėžį, naujesnės kartos hormoniniai vaistai pamažu keičia tradiciniais tapusius medikamentus. Svarbiausia naujovė krūties vėžio gydymo srityje - biologinė terapija. Kiekviena normali ląstelė turi tik po dvi HER-2 geno kopijas, kurios atsakingos už ląstelių dauginimąsi. Kartais dėl neaiškių priežasčių šio geno kopijų vėžinėse ląstelėse padaugėja, tuomet jos priima pernelyg daug augimo signalų. Tai ir sukelia nekontroliuojamą ląstelių dauginimosi procesą bei naviko augimą. Kuo HER-2 daugiau, tuo greičiau vystosi vėžinis procesas.

Gydymas vaistais, kurie blokuoja vėžinėje ląstelėje esantį HER-2 ir taip stabdo vėžio vystymąsi, vadinamas biologine terapija. "Šis gydymas taikomas atlikus pašalinto auglio ląstelių imunohistocheminį tyrimą. Jei vėžinėse ląstelėse randamas baltymas HER-2 yra teigiamas (3 pliusai), tuomet, baigus adjuvantinę chemoterapiją ir spindulinį gydymą, skiriamas herceptinas. Gydymo išlaidas metus kompensuoja ligonių kasos. Nepamirškite, jog vėžio gydymo rezultatai ypač priklauso nuo ankstyvos jo diagnozės, tad net ir neturint jokių problemų reikėtų reguliariai tikrintis sveikatą, nes delsimas gali baigtis blogai", - pataria medikė.