Krizė – gera proga pakeisti mitybos tradicijas

Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos stiprinimo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas įsitikinęs, kad sunkmečiu atsisakydami kai kurių produktų žmonės be reikalo žiūri tik į jų kainas - pakeitus šį įprotį, jiems ne tik liktų daugiau pinigų, bet ir būtų sveikesni bei protingesni.

Susidaro įspūdis, kad mūsų šalyje, kur dauguma gyventojų menkai pasiturintys, vis dėlto yra nemažai antsvorio turinčių žmonių. Ar gali taip būti? Ar kur nors įsivėlusi klaida?

Sveikai besimaitinantis žmogus nebus nutukęs. Žmonės tunka nuo nekokybiško maisto, menkaverčių produktų. Kai žmonės neturi pinigų, jie valgo daugiau duonos, bulvių.... Angliavandeniai labai greitai įsisavinami, ir žmogui auga antsvoris. Daugybė tyrimų rodo, kad nutukimas vyrauja tarp žemesnio ekonominio statuso, žemesnio išsilavinimo grupių ir kaimo gyventojų. Būtent tų žmonių, kurie turi mažiau informacijos apie sveiką gyvenseną.

Juk pagal sveikos mitybos rekomendacijas angliavandenių ir reikia daugiausia valgyti.

Bet reikia išlaikyti proporcijas - valgyti ne tik duoną ir bulves, vadinamąją šlapią dešrą, kurioje apstu krakmolo ir t. t.

Tiesą sakant, ne visuomet valgai tai, ką manai, - dietiniu laikytame produkte - virtoje dešroje - dabar ko tik nerasi: ir kiaulės „ausų, nosies, gerklės", ir uodegos, ir odos...

Taip ir išeina, kad tų medžiagų, kurių žmogaus organizmui reikia, jis negauna, o gauna daugybę „tuščių" kalorijų, kurios ir skatina nutukimą. Tačiau, mano nuomone, sveikai maitintis visai nereiškia brangiai maitintis. Turi būti pakeista visa valgiaraščio struktūra - žmonės, užuot pirkę daug prastos kokybės maisto, turėtų orientuotis į mažai geros kokybės produktų. Juk didžiąją dalį pigesnių produktų sudaro visokie užpildai - sojos, krakmolas, kurie nieko gero mums neduoda. Ir, žinoma, net badaujantis žmogus neatsisakys cukraus. Nors turėtų tai padaryti pirmiausia.

Tačiau žmonės dažnai sako: man ir taip pakanka visokių stresų, rūpesčių ir kasdienybės galvosūkių - nejaugi dar suksiu galvą dėl visokių kalorijų, racionalios mitybos ir kitokių mokslininkų išgalvotų „nesąmonių"; valgau, kaip išeina, kas man skanu, kiek turiu pinigų, ir taškas... Kaip jūs atremtumėte tokius argumentus?

Mąstymo procesams, stipriai nervų sistemai reikia ne angliavandenių, ypač paprastųjų (cukraus), o omega 3 riebalų rūgščių. Žinoma, kaip maisto papildas jos gana brangiai kainuoja, tačiau tuomet reikia rinktis produktus, kuriuose jų daugiau. Ir tai tikrai atsipirks - tomis savybėmis, kurias minėjau, atsiras daugiau dvasinių jėgų, kurių reikia keisti mąstysenai, įpročiams.

Kokius produktus pirmiausia išbrauktumėte, sumažėjus pajamoms ir pablogėjus finansinei padėčiai?

Pirmiausia, kaip jau minėjau, cukrų, kurio organizmas nė minutės nepasigestų. Žmonės per daug valgo ir įvairių pasaldintų batonų, baltos duonos - geriau pirkti rupią duoną su sėlenomis, taip pat valgyti košių su sėlenomis.

Iš valgiaraščio nieko nelaukdamas braukčiau visus konditerijos gaminius, ypač pirktinius, kavą, kuri tikrai yra labai brangus ir nepalankus sveikatai produktas. Taip pat uogienes, šokoladus, kurie dažniausiai yra vienas cukrus, saldainius - žiūrėkite, jau kiek pinigų sutaupyta! Paskiau - sviestą, majonezą, margariną, grietinę...

Ir grietinę?

Žinoma, pieno riebalų mums visai nereikia. Braukti iš sąrašo reikėtų kavinių ir valgyklų maistą - jose dažnai naudojami pačios žemiausios kokybės produktai. Lankytojas juk nemato, kokios kokybės perkama mėsa, bulvės, grietinė, pomidorų padažas, majonezas, kurie ir geros sudėties yra neteiktini mitybai, o jei dar prasčiausios? Žodžiu, sutaupytume daugybę pinigų - kai pažiūriu, kaip šeimos už porą šimtą litų prisikrauna pilną vežimėlį netinkamo maisto, man tampa šiurpu - ir dėl jų sveikatos, ir dėl jų finansų.

Egzistuoja daugybė mitų apie nutukimą - esą tai priklauso nuo paveldėjimo, gimdymo, hormonų ir t. t.

Daugeliu atvejų tai iš tikrųjų tėra mitai. Pirmiausia turi reikšmės ne paveldėjimas, o mitybos įpročiai: apkūnios šeimos palikuonis nuo vaikystės paprasčiausiai yra permaitinamas - jis gauna daug daugiau maisto, nei jam reikėtų. Ir, deja, mitybos įpročiai mažai keičiasi per visą gyvenimą.

Kalbant apie gimdymą, natūralu, kad laukdamasi moteris turi suvartoti daugiau maisto, tačiau pagimdžius maisto kiekį reikia vėl sumažinti, bet juk dažniausiai skrandis būna prasitampęs, ir tai padaryti gana sunku. Ypač kai nėštumo laikotarpiu vadelės visai atleidžiamos. Dėl to tikrai daug moterų po gimdymo nutunka, tačiau, kaip matote, tai paaiškinama labai paprastai.

Egzistuoja viena didelė bėda - žmonės linkę maistu, kaip ir alkoholiu, malšinti stresą. Ši priklausomybė sunkiai įveikiama - visi žmonės, kaip ir sergantieji priklausomybėmis, puola į psichologinę gynybą. Iš tikrųjų viskas, kas susiję su psichika, labai sunkiai įveikiama. Tiesiog žmonės turėtų stengtis kovoti su stresu adekvačiais būdais - juk yra įvairiausių fizinių ir psichologinių technikų.

Kaip manote, kokius produktus, pristigę pinigų ir jūsų nepaklausę, žmonės iš tikrųjų išbrauks iš savo valgiaraščio?

Manau, brangesnius. Sakykim, koks nors vaisius kainuoja 4 litus, tai jis pagalvoja: ai, verčiau už tą pačią sumą nusipirkisiu kokios nors dešros. Dažniausiai - įtartinos. Taip mąstyti, žinoma, nereikėtų.

Pavyzdinis mokslininkų patvirtintas paros maisto davinys

Grūdinių produktų reikia suvalgyti 6-11 porcijų per dieną. Vieną porciją sudaro: 1 riekė duonos, ½ stiklinės virtų makaronų ar virtų kruopų, ½ stiklinės dribsnių.

Daržovių reikia suvalgyti 3-4 porcijas per dieną. Vieną porciją sudaro: 1 vidutinio dydžio bulvė, 1 stiklinė lapinių daržovių, ½ stiklinės šviežių daržovių.

Vaisių reikia suvalgyti 2-4 porcijas per dieną. Vieną porciją sudaro: 1 vaisius, ½ stiklinės uogų, ¾ stiklinės sulčių.

Pieno ir jo produktų reikia suvalgyti 2-3 porcijas per dieną. Vieną porciją sudaro: 1 stiklinė pieno ar rūgpienio, ½ stiklinės varškės, 40 g sūrio.

Mėsos, žuvų, ankštinių, kiaušinių, riešutų reikia suvalgyti 2-3 procijas per dieną. Vieną porciją sudaro: 60-100 g liesos mėsos, 1 kiaušinis, ½ stiklinės virtų pupelių ar žirnių, 100 g žuvų, ⅓ stiklinės riešutų.