Kankina tylioji skausmo epidemija

Nors šiais laikais taikomi įvairūs nuskausminimo būdai, skausmas vis tiek yra paskelbtas amžiaus tyliąja epidemija. Skausmas sukelia fizinių ir dvasinių kančių. Ar žmogus būtinai privalo kentėti skausmą, o gal įmanoma jį kuo greičiau numalšinti?

Išsivysčiusiose šalyse lėtinis skausmas pripažįstamas atskira liga. Skausmo draugijos viceprezidentė psichologijos mokslų daktarė Rūta Sargautytė pasakoja: „Pirmą skausmo kliniką onkologiniams ligoniams ir kenčiantiems nepaliaujamus skausmus Lietuvoje įkūrė šviesaus atminimo gydytoja Janina Baublienė. Tai buvo naujas dalykas, nes sovietų laikais gydė pačią ligą, o skausmas buvo laikomas tik jos signalu. Ji malšinti nebuvo svarbu. Per pastarąjį šimtmetį, išmokus išgydyti labai sunkias ligas, infekcijas, atsirado daugybė lėtinių ligų, nuo kurių žmonės nemiršta, bet jaučia diskomfortą. Tada skausmas tampa didžiulė problema."

Santariškių klinikų skausmo gydymo dienos stacionaro gydytojas anesteziologas Alfredas Vaitkus sako: „Nemažai žmonių, patiriančių ilgalaikius skausmus, suserga depresija. Jiems sunku adaptuotis visuomenėje, jie netenka darbo. Dažnai tos ligos, dėl kurių kenčiami skausmai, būna neišgydomos, jei žmogus kontroliuoja skausmą - gali pats apsitarnauti, dirbti."

Kaip išmatuoti skausmą?

Skausmas būna dviejų rūšių: aštrus, staigus ir trumpalaikis, kai organizmas reaguoja į sužeidimą, ir lėtinis, besitęsiantis ilgus mėnesius ar metus. Pavyzdžiui, danties ir gimdymo skausmai laikomi labai aukšto intensyvumo skausmais. Tačiau skausmas skausmui nelygus, kai skauda man - tai labai skauda, o kaip jį kenčia kitas žmogus? Jei nesugebama įsijausti, gali atrodyti, kad kito skausmas - tiesiog fantazija. Todėl bandoma sukurti skausmo skales, pacientai klausinėjami apie tai, kaip vertina savo skausmą dešimties balų sistemoje.

Rūta Sargautytė sakė: „Skausmas yra ir psichologinis reiškinys. Skausmo intensyvumą lemia ir įsitikimai, aplinkybės, tradicijos, vienur jau bet koks skausmas - tragedija, o kitur jis stoiškai pakeliamas. Aparatūros skausmui matuoti nepastatysi, kiek žmogus pasakys - tiek ir bus. Gydytojai priversti tikėti, kad jam skauda šimtu procentu, nes kito matavimo būdo nėra."

Ir vis dėlto, kas jautresni skausmui? Moterys, ryjančios krūvas tablečių dėl menkiausio skausmo, ar vyrai, kurie vien pamatę skiepui skirtą švirkštą dreba kaip begemotai? Pasirodo, moterys dažniau kreipiasi į gydytojus dėl įvairiausių skausmų.

Tačiau sunku pasakyti, ar joms daugiau skauda. Amerikoje, kur daugiau vyrų gydytojų, moterys net rašo peticijas, kad jų skausmas nelaikomas rimtu, o vyrų skausmai priimami rimčiau.

Moterys pravardžiuojamos isterikėmis, joms primenama menopauzė ir panašiai. Nors dėl psichinių problemų moterys dažniau kreipiasi į psichoterapeutus, bet juk vyrų nusižudo keturis kartus daugiau.

Smegenų naikintojas

Kartą bekalbėdama su pažįstama medike pasiskundžiau lengvu danties maudimu. Pasakiau, kad nenoriu gerti skausmą malšinančių vaistų. Ji papriekaištavo, kad visai be reikalo, nes esą skausmas naikina mano ląsteles.

Pokalbyje su Rūta Sargautyte paklausiau ar tikrai nemalšinamas skausmas, lyg koks drakonas, ryja brangias nervų ląsteles. Ji teigė, kad taip - skausmas žaloja nervų sistemą. Yra įrodyta, kad net trumpina gyvenimą.

Pasitaiko ir mistiškų dalykų: žmogui amputuoja ranką ar koją, o jam skauda tą nesamą galūnę. Toks skausmas vadinamas fantominiu ir jį labai sunku numalšinti. Ir tai nėra psichologinis dalykas. Susidaro skausmo atmintis.

Gydytojas anesteziologas Alfredas Vaitkus pritarė šiai nuomonei. „Yra įrodyta, kad kenčiančių lėtinį skausmą žmonių smegenų masė mažėja greičiau. Su amžiumi visų žmonių smegenų masė mažėja, bet tų, kurie kenčia stiprius lėtinius skausmus, smegenų ląstelės žūva greičiau."

Ar tabletės - visagalės?

Rūta Sargautytė pripažino: „Susidaro įspūdis, kad vaistų nuo skausmo pilna ir jo lengva atsikratyti. Visi vaistai turi šalutinį poveikį. Ne visais atvejais reikia tabletę gerti, kai skauda galvą. Galima ir susimąstyti: o kodėl galvą skauda, ką galiu dar padaryti, kaip tai susiję su mano gyvenimo būdu?"

Gydytojo anesteziologo A.Vaitkaus nuomone, trumpalaikius nugaros, raumenų, dantų skausmus elementarūs vaistai gali lengvai numalšinti. Tačiau kitaip yra su lėtiniais skausmais, kai žmogus vaistus vartoja metų metus. „Tos ligos - sąnarių susidėvėjimas, reumatinės ligos neišgydomos, jos gali tik progresuoti. Skausmai iš pradžių gali būti ne tokie stiprūs, o vėliau jiems numalšinti reikia stipresnių vaistų. Tačiau pripratimas - tolerancija vaistui, gali atsirasti tik opioidiniams analgetikams.

Anot Rūtos Sargautytės, neverta kalbėti apie pripratimą, kai žmogus serga vėžiu ir jam nedaug liko gyventi. Reikėtų leisti jam tas likusias dienas nugyventi be skausmo.

Galima įveikti kitaip

O gal ir čia daug kas priklauso nuo mūsų pačių, esame savo paties ne tik likimo, bet ir skausmo kalviai? Gydytojas A.Vaitkus pripažino, kad nervų sistema pati malšina skausmą ir su trečdaliu skausmo gali padėti susitvarkyti - kai žmogus išmoksta atsipalaiduoti, atrasti kažką prasminga sau.

Rūta Sargautytė sakė: „Kartais gerti vaistų neapsimoka, nes skausmas gali kilti ir dėl įtampos. Yra įvairių relaksacijos, alternatyviosios medicinos būdų. Bandymas pačiam įveikti skausmą, ypač jei jis nerodo ligos, gali būti labai kūrybiškas. Skausmą didina nervinė ir kūno įtampa. Fiziniai pratimai, teigiamos emocijos išskiria natūralius skausmą slopinančius endorfinus (laimės hormonus). Kam morfinas, kai žmogui trūksta natūralių endorfinų?"