Ilgas, aktyvus ir savarankiškas gyvenimas

Peržengusiųjų šešiasdešimtmečio slenkstį pasaulyje yra apie 605 mln. Ypač padaugėjo vyresnių nei 80 metų gyventojų. Gyvenimo trukmės ribos gana didelės, ir vis daugiau žmonių sulaukia ilgo amžiaus. Pagal mokslo prognozes, žmogus gali gyventi iki 120-130 metų. Taigi senėjimas tampa vis aktualesne tema. Dažnam kyla klausimai: ar įmanoma esant garbaus amžiaus jaustis gerai ir kas tai lemia?

Mitai apie senėjimą

Vaikystę galima apibūdinti kaip periodą, kai kaupiama patirtis, o senatvė - toks amžius, kai gilinamasi į tai, kas jau įgyta per gyvenimą. Didesnei daliai vyresnio amžiaus žmonių senatvė gali būti ir yra laikas, kai pasireiškia tik menki fiziniai ar psichikos sutrikimai. Jiems - tai laikotarpis, kai tęsiasi intelektualus, emocinis, psichologinis ir socialinis augimas.

Senėjimas - ne liga, nors vyresnio amžiaus žmonės pažeidžiamesni - padidėja tikimybė susirgti. Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad intelekto mažėjimas dėl amžiaus prasideda vėliau ir nėra toks smarkus, kaip kažkada buvo manoma.

Yra daug neteisingų mitų apie senėjimą. Vienas iš jų - jei gyvenama ilgai, tai anksčiau ar vėliau susergama senatvine silpnaprotyste.

Kitas mitas - apie neproduktyvumą: daug kas linkę manyti, kad seni žmonės nebegali produktyviai dirbti, būti aktyvūs ir kūrybingi. Visa tai netiesa.

Dar vienas mitas - kad seni žmonės priešinasi pokyčiams. Nors ir tiesa, kad vyresnių žmonių charakterio savybės yra nusistovėjusios, bet gebėjimas keistis labiau priklauso nuo ankstesnio gyvenimo patirties ir asmenybės bruožų nei nuo amžiaus.

Procesas - individualus

Kada prasideda senatvė, tiksliai atsakyti negalima. Žmogus greičiau keičiasi iš išorės, negu pajunta tam tikrus fizinius ar psichinius negalavimus. Kalendorinė senatvė ne visada sutampa su biologine. Žmonių senėjimo fiziniai pakitimai pasireiškia labai individualiai - atskiros organų sistemos sensta skirtingai. Raukšlių veide - tai išorinis senėjimo požymis - vieniems gali atsirasti anksčiau, kitiems vėliau.

Vidaus organų sistemos sensta taip pat individualiai. Arterijų sienelės praranda elastingumą, gleivinė, kuria iškloti tuščiaviduriai organai, pavyzdžiui, skrandis ir žarnos, suplonėja, skrandžio sekrecija susilpnėja.

Senatviniai smulkiųjų ir stambiųjų sąnarių pakitimai pakenkia jų judrumui ir apskritai gebėjimui judėti. Kremzlės netenka vandens, todėl sukietėja, praranda elastingumą. Lygūs sąnarių paviršiai pamažu šiurkštėja, atsiranda įtrūkimų, todėl, sąnarius judinant, girdimas girgždesys.

Smulkiųjų sąnarių slankstelių struktūriniai pakitimai ir tarpslankstelinių diskų susiaurėjimai pakenkia stuburo funkcijai. Todėl įtempiami pečių ir juosmens raumenys, ir kai kurie seni žmonės vaikšto susikūprinę, pasidaro nejudrūs.

Sveikstama ilgiau

Seni žmonės labiau linkę sirgti, nes pasikeitė organizmo reakcija į ligų priežastis. Pavyzdžiui, seni žmonės, ypač moterys, dažnai skundžiasi, kad šąla kojos ir krečia drebulys. Tai susiję su organizmo šilumos reguliacijos pakitimais.

Infekcinės ligos senatvėje prasideda ne taip smarkiai, bet trunka ilgiau. Ir temperatūra jiems ilgiau laikosi. Senas žmogus gali vienu metu sirgti keletu ligų ir labai blogai jaustis. Lėtinės ligos itin pasunkėja dėl ūminių ligų komplikacijų.

Sulaukusiesiems garbaus amžiaus dažniau nei jauniems pasitaiko komplikacijų ir sunkiau numatyti jų ligos eigą. Pavyzdžiui, lūžus kaulams, reikia kurį laiką pagulėti lovoje, tuo metu gali sutrikti seno žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemos veikla. Seni žmonės sveiksta ilgiau nei jauni. Po ligos jie turi pamažu didinti krūvį, dažniau ilsėtis, kol pagaliau sustiprėja ir pasijunta sveiki.

Ne visada galima nustatyti griežtą ribą tarp senatvinių, dar „normalių", ir jau liguistų fizinių pakitimų.

Kartais ir sunkia liga sirgdamas žmogus per daug nesiskundžia. Pavyzdžiui, rentgenu buvo nustatyti kelių pacientų maždaug vienodi stuburo pakitimai. O ligoniai jautėsi skirtingai: vieni tvirtino esantys visiškai nedarbingi, o kiti sakė, kad tik truputį negaluoja. Taigi kiekvieno jautrumas ir požiūris į ligą yra individualus.

Sutrinka pažintinės funkcijos

Psichikos sutrikimais gali sirgti įvairaus amžiaus žmonės - vaikai, jaunuoliai, pagyvenusieji, senukai. Tačiau kiekvienai amžiaus grupei būdingesnės tam tikros ligos ar jų simptomai.

Vyresnio amžiaus žmonių psichikos sutrikimai paprastai siejasi su galvos smegenyse vykstančiais pokyčiais.

Centrinės nervų sistemos neuronai yra palyginti atsparūs su senėjimu susijusiam ląstelių žuvimui, o nauji neuronai gali susiformuoti ir vyresniems nei 70 m. asmenims. Todėl intensyvus centrinės nervų sistemos nervinių ląstelių žuvimas yra patologinis procesas, o ne normalaus senėjimo požymis.

Žuvus ląstelėms pirmiausia sutrinka pažintinės funkcijos, lemiančios smegenų gebėjimą gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti informaciją. Iš pradžių atminties sutrikimai nebūna dideli, dažnai nesukelia nerimo aplinkiniams, nes siejami tiesiog su amžiumi.

Senas žmogus ima pamiršti, kur padėjęs daiktus, jam sunku susikaupti, pasinaudoti kasdienės veiklos priemonėmis (pvz., užrakinti duris, pasigaminti maisto), sudėtinga orientuotis nepažįstamose vietose ir kt.

Geriausias būdas padėti

Iš pradžių žmogus dar suvokia savo ligą, nerimauja, išgyvena. Sutrikimui progresuojant, ligonis nebesupranta, kad serga, tampa piktas, suirzęs, pilnas įtampos, įtarumo, jį kankina nemiga. Jis ima vis sunkiau orientuotis aplinkoje (išėjęs neranda namų), ilgainiui - net savo bute.

Tokie asmenys bruzda naktimis - rengiasi kažkur išvykti, ieško neva pradingusių daiktų. Toks pamažu blogėjantis elgesys vargina artimuosius, trikdo jų įprastą gyvenimo ritmą. Artimieji gana dažnai skundžiasi, kad labai išgyvena dėl priešiškumo, nepagrįstų kaltinimų, nors jie daugiausia laiko skiria ligoniui.

Subalansuota mityba

Yra begalė būdų, kaip pratęsti aktyvų, savarankišką gyvenimą. Ir negalima pamiršti svarbiausio, kad pats žmogaus daug ką lemia. Išlaikyti pastovią kūno masę labai sunku, vadinasi, metams bėgant būtina mažiau valgyti. Jau nuo penkiasdešimties metų kilokalorijų reikia mažiau.

Verta prisiminti žodžius: „Reikia liautis valgyti tada, kai dar norisi." Šiek tiek daržovių, džiūvėsėlis, rūgpienio stiklinė gali numalšinti alkį per priešpiečius ar pavakarius. Maistas, ypač vakarais, neturi būti nei gausus, nei riebus. Jei svoris didėja, pasitarus su gydytoju, galima pabandyti iškrovos dietą - vieną dieną per savaitę valgyti tik daržoves ir ryžius.

Labai svarbu produktų sudėtis. Senų žmonių racione neturi būti mažai baltymų, nes jie - pagrindinė organizmo statybinė medžiaga.

Pasak specialistų, per dieną reikia po vieną gramą baltymų kiekvienam kūno masės kilogramui.

Daug baltymų turi paukštiena, triušiena, žuvis, pieno produktai. Seniems žmonėms reikėtų vengti tų maisto produktų, kuriuose gausu angliavandenių - saldžių patiekalų, tortų, pyragaičių. Atsižvelgdamas į gydytojo siūlomus apribojimus, ir senesnis žmogus gali, kaip ir anksčiau, vartoti prieskonines daržoves ir prieskonius, nes jie skatina virškinimą. Tik nereikia valgyti sūriai, druskos vartojimą būtina riboti.

Per dieną mažais gurkšneliais patartina išgerti 8-10 stiklinių vandens, tačiau valgant nerekomenduojama daug gerti, nes „išplaunamos" skrandžio sultys ir virškinti maistą gali būti sunkiau.

Patartina per dieną išgerti keletą puodelių žaliosios arbatos. Ji plikoma ne verdančiu, o 70 laipsnių temperatūros vandeniu. Oksidantai, polifenoliai ir katechinai, esantys žaliojoje arbatoje, apsaugo nuo ląstelių senėjimo ir išsigimimo.