Didelis džiaugsmas padėti kitiems

Šiaulių apskrities ligoninės Vaikų ligų klinikos Priėmimo ir intensyvios terapijos skyriaus Naujagimių II etapo skyriuje slaugytoja dirbanti Irena Jankūnienė apdovanota Slaugytojo garbės ženklo diplomu ir Slaugytojo garbės ženklu. "Šis apdovanojimas skirtas ne man vienai, o visam vaikų klinikoje dirbančiam slaugytojų luomui, - kuklinasi slaugytoja. - Vadinasi, mes dirbame labai gerai ir aš tuo labai džiaugiuosi."

Svajonei išsipildyti pritrūko balų

Jaunystėje ponia Irena svajojo tapti gydytoja chirurge. "Kol jauni, visi būname maksimalistai", - tikina ponia Irena. Deja, svajonei išsipildyti neužteko vien tik didelio noro - išlaikius stojamuosius egzaminus paaiškėjo, jog trūksta balų, tad likimui pakeitus pasirinktą kryptį, Irena baigė medicinos mokyklą ir pasiliko dirbti medicinos seserimi vienoje iš sostinėje esančių ligoninių. Po poros metų, anot ponios Irenos, meilė ją grąžino į Šiaulius. "Jau 43 metus dirbu tik su vaikais, nes juos tiesiog myliu, - šypsosi slaugytoja. - Darbas nėra lengvas, bet įdomus, skyriuje nuolat daug sunkiai sergančių vaikų, o aš džiaugiuosi, galėdama jiems padėti."

Gyvenimas vienatvėje nėra vienišas

"Mano namuose nerastumėte nei aukso, nei krištolo, - juokiasi slaugytoja, - tik pilnas lentynas knygų. Visą gyvenimą daug skaičiau ir dabar labai mėgstu knygas. Abi su dukra pajuokaujame, jog knygos greitai mane iš namų išgyvendins, tačiau apsisukusi kaskart vis naują nusiperku, nes man patinka, kai knyga visuomet šalia - panorėjusi galiu ją imti ir skaityti, nereikia geidžiamos knygos ieškoti bibliotekoje."

Slaugytoja sako, jog dabartinis jos gyvenimo laikotarpis išties labai geras, nes atsivėrė visos galimybės keliauti kur tik širdis geidžia. Atostogų metu aplankytos įvairios pasaulio šalys: Šveicarija, Italija, Kroatija, Čekija, Vengrija ir kt. Keliauti ji mėgusi ir anksčiau, tačiau, anot ponios Irenos, kai vaikai maži, ir galimybės būna mažesnės.

Vaikai - tarsi lakmuso popierėlis

Slaugytoja sako, jog anksčiau vaikai dažniau sirgdavo reumatinėmis, kvėpavimo takų bei kitomis rimtomis ligomis. Dabar mažieji pacientai labiau linkę sirgti neurologinėmis ligomis. "Vaikui skauda, nors organiškai nieko nėra, o pabendravus paaiškėja ligą sukėlusi priežastis - mamytė darbuojasi Anglijoje, tėvelio taip pat nėra namuose, o močiutė, nors ir labai gera, tėvelių neatstoja, - pasakoja slaugytoja. - Ligoninėje šalia mažųjų nuolat sukiojasi slaugytojos baltais chalatais, kurie daugeliui jų kelia baimę, tačiau kai šalia nėra mamos, baltu chalatu vilkinti slaugytoja tampa pačiu rūpestingiausiu ir brangiausiu žmogumi. Vaikų nesuvaidintas nuoširdumas ypač juntamas tuomet, kai mažąjį pacientą tenka lydėti konsultuotis pas specialistus į kitame miesto gale esančią ligoninę - tvirtai įsikibęs į ranką jis vis kartoja: "Tu tik nepalik čia manęs."

Mažųjų sveikata - slaugytojos rankose

Labai svarbi mažųjų slauga ir priežiūra, nes gydytojai, anot medikės, vieni jų nepagydys. Slaugytojos darbo veiksmingumas priklauso nuo jos pačios požiūrio į savo darbą. Jeigu slaugytoja ligoninėje gulinčiam seneliukui vietoj baltos spalvos tabletės paduotų geltoną, kiltų didelis triukšmas, tačiau jeigu nepastovėtų šalia sergančio vaikelio, kol šis išgers tabletę, arba pamirštų sušvirkšti gydytojo paskirtus vaistus, mažylis tik apsidžiaugtų.

"Sėkmė priklauso nuo slaugytojos sąžiningumo, - tvirtina slaugytoja. - Galima įeiti į palatą, sušvirkšti vaistus, atlikti tai, kas priklauso, ir paliepus ramiai gulėti lovoje uždaryti palatos duris. Tačiau tą patį darbą galima atlikti iš širdies - pakalbinti mažąjį ligoniuką, pamokyti, pažaisti su juo. Žinoma, slaugytoja nei anksčiau, nei dabar laisvo laiko per daug neturi, tačiau mažajam pacientui širdelė mažiau skaudės ne tik nuo laiku paduoto vaisto, bet ir nuo švelnesnio žodžio bei galvelės paglostymo."

Svarbiausia jaustis saugiam

Nesaugus, ilgalaikį stresą patiriantis vaikas sveiksta blogiau, todėl visada ramiau, kai kartu su mažyliu palatoje yra mama. Dabar slaugyti savo sergantį mažylį gali kiekviena mama, tik, anot slaugytojos, ne visos jos pareiškia norą drauge su vaikeliu pasilikti ligoninėje.

"Tarybiniais laikais į mamas buvo žiūrima labai netolerantiškai, - mena slaugytoja. - Ligoninėje kartu su mažyliu mamai leisdavo pasilikti tik tuomet, jeigu ji krūtimi maitindavo kūdikį. Tad dažnai mama verkdavo vienoje durų pusėje, o jos mažylis - kitoje. Dabar visas dėmesys skiriamas sergančio vaiko poreikiams, todėl žiūrima, kad geriau būtų jam. Kartais penkiolikmečiui būna labai liūdna be mamos, o šešiametis drąsiai lieka vienas ir, suradęs draugų, mamos nepasigenda."

Liūdniausia, kad likimo valiai paliekami visiškai sveiki, tik ką gimę naujagimiai. Skyriaus personalas bando tada ieškoti mamos ar jos giminaičių, galinčių pasirūpinti mažyliu, o neradę gražų, sveiką, tačiau niekam nereikalingą mažylį išveža į kūdikių namus. Deja, tokių atvejų pasitaiko neretai.

Vaikų skyriuose dvelkia ramybe

Medikė prisipažįsta, jog dabar itin atsakingą slaugytojos darbą palengvina šiuolaikiška medicininė įranga bei vienkartinės medicininės priemonės.
"Anksčiau labai reta kuri jauna medicinos mokyklą baigusi medicinos seselė norėdavo eiti dirbti į vaikų skyrių, kadangi jame nuolatos cypdavo vaikai, - atskleidžia paslaptį slaugytoja. - Kaip necyps, jeigu gydytojas paskirdavo sušvirkšti vienokius antibiotikus keturis kartus, kitokius - du kartus ir dar nepamiršdavo pridėti švirkščiamų vitaminų. Vaikutis nespėdavo sudėti bluosto - slaugytoja su švirkštu rankose vėl prie jo lovytės stovi. Dabar kateterio dėka saldžiai miegantis mažylis nė nepajunta, kai jam švirkščiami vaistai, tad vaikų skyriuje retai kada išgirsite verkiantį vaikutį."

Gydytojas ir slaugytoja - darni komanda

Prieš 43 metus nebuvo reanimacijos palatų, tad didžiausia gydytojo galia tais laikais, anot medikės, buvo jo išprusimas bei gebėjimas tiksliai nustatyti diagnozę. Dažnam mažyliui tai padėdavo net gyvybę išgelbėti. Ne ką mažiau išprususi turėjo būti ir slaugytoja. Ponia Irena mena atvejį, kai sergančiam mažyliui mama sugirdė didesnę dozę vaistų, negu buvo liepęs gydytojas. Įvyko alerginė reakcija - vaikutis atrodė tarsi didelė vandeninga pūslė. Kas 2-3 val. medikės nešdavo paklodes į sterilizacinę, nes bet kokia infekcija kėlė grėsmę gyvybei. "Mes tą vaiką ištraukėme mirčiai nagų, dabar turbūt jis pats savo vaikus augina", - šypteli slaugytoja.

Gyvenimo druska ne visada sūri

Slaugytoja džiaugiasi, kad mažylių tėvai vertina išties nelengvą medikų darbą. Tėveliai pareiškia dėkingumą net tuomet, kai mažajam pacientui padėti nebegalima. Tai, anot slaugytojos, skaudžiausios, tačiau pačios įsimintiniausios akimirkos. "Tokia ta gyvenimo druska, kurios per tiek darbo metų visokios būta, - atvirauja slaugytoja. - Slaugytojo garbės ženklas tarsi pakylėjo mane savo pačios akyse. Kaip sunku kartais bebūtų, mes neprarandame žmogiškumo, gebame suteikti ne tik medicininę pagalbą, bet ir neleisti palūžti dvasiškai. Tai, manau, ir yra svarbiausia".