Apgamai, dėmių paženklinto kūno paslaptys

Sakoma, kad kuo daugiau žmogus turi apgamėlių ant nugaros, tuo jis laimingesnis. Tiesa, viduramžiais ant atitinkamų kūno dalių esantys apgamėliai buvo vadinami „velnio žymėmis" ar „raganų dėmėmis".

Pirmieji, pradėję tyrinėti gimties žymes, buvo reinkarnacijos (dvasios persikūnijimo) tyrinėtojai. Jie padarė išvadą, kad apgamų išsidėstymas žmogaus kūne atitinka pavojingas, netgi mirtinas žaizdas, patirtas ankstesniame gyvenime.

Natūraliai kyla klausimas: kokiu būdu ankstesnio gyvenimo pėdsakai perduodami naujam fiziniam kūnui? Iš amžiaus glūdumos besitęsiančios ezoterinės žinios byloja, kad rimtos traumos palieka žymes ne tik ant fizinio, bet ir ant nematomojo kūno. Gimstant kūdikiui, senosios praeities žaizdos „projektuojasi" ant naujo materialaus kūno gimties žymių pavidalu (o kartais - netgi randų pavidalu). Ezoterikai įsitikinę, kad, be bendrosios genetikos, perteikiančios paveldėtus mūsų tėvų požymius (išvaizdą, fiziologines vidaus organų ypatybes, polinkį į vienas ar kitas ligas, poelgius), egzistuoja ir kur kas subtilesnė genetika, žmogui dažnai visiškai nežinoma, tačiau paženklinanti jį savotišku praėjusių gyvenimų antspaudu.

Kaip žvelgia į subtiliąją genetiką oficialusis mokslas? Pasirodo, teigiamai. Maža to, jis patvirtina jos egzistavimą. Mokslininkai tikina, kad pagrindinė vystymosi programa saugoma visai ne DNR, o kur kas delikatesnių energijų. O DNR molekulė tėra viso labo tik imtuvas, sukurtas iš tvirtos fizinės materijos, suteikiančios žmogaus organizmui galimybę „iš viršaus" gauti būtiną informaciją.

Rusijos kvantinės genetikos instituto prezidentas, vadinamosios bangų genetikos kūrėjas Piotras Gariajevas teigia: „Eksperimentai rodo, kad genetinis aparatas - dar ne viskas. Egzistuoja ir išorinė genetinė informacija, sklindanti iš aukščiau."

Taigi paveldėta informacija perduodama ne vien per biologinės ląstelės materiją, kaip buvo priimta manyti, bet ir per subtiliuosius energetinius laukus. Būtent šie laukai perteikia žinias apie vieno ar kito asmens priešistorę.

Kodėl apgamai išsidėsto būtent taip, kodėl jų „žemėlapis" kiekvieno žmogaus kūne yra savitas? Kodėl vienos žymės yra įgimtos, o kitos atsiranda vėliau? Kodėl senatvėje jų padaugėja ar, atvirkščiai, jos išnyksta? Ne mažiau svarbu ir tai, kodėl vienos dėmelės yra visiškai plokščios, o kitos - iškilios? Kodėl kai kurie asmenys po jiems įkyrėjusių apgamų pašalinimo greitai miršta?

Klausimus galima tęsti, o atsakymų į juos nėra.

Ir vis dėlto mokslas jau yra atskleidęs nemažai paslapčių. Pavyzdžiui, daugelis mokslininkų gana pagrįstai mano, kad gimties ženklų padedamas organizmas keičiasi energija su kosmosu. Apgamai, kaip nustatė tyrinėtojai, būna įsikūrę tiktai biologiškai aktyviuose taškuose.