Populiarios nuostatos apie prievartautojus

Yra didžiulis skirtumas tarp nuostatų apie prievartos aukas ir prievartautojus. Požiūris į prievartos auką perša mintis apie moters prigimtį ir tai bešališkai taikoma visoms moterims. Populiarios nuostatos apie prievartautojus tarnauja priešingiems tikslams. Jos apibūdina prievartautojų motyvus ir metodus taip, kad verčia vyrus nepripažinti savo seksualiai agresyvaus elgesio.

Kitas reikšmingas skirtumas tarp šių dviejų populiarių nuostatų: skirtingas atsakomybės dėl prievartos laipsnis, tenkantis vyrams ir moterims. Nuostatos apie auką neigia patirtą prievartą arba priskiria aukai atsakomybę dėl užpuolimo priežasties. Populiarios nuostatos apie prievartautoją jį išteisina, kadangi jis yra arba protiškai nenormalus, arba nekontroliuoja savo seksualinio elgesio ir tokiu būdu yra neatsakingas už savo veiksmus.

Visos šios nuostatos neskatina ir netgi neleidžia daugumai vyrų kritiškai vertinti savo pačių seksualiai agresyvaus elgesio.

1. Prievartaujantis vyras yra emociškai nestabilus

Ši populiari nuostata akivaizdžiai siaurina prievartautojo apibūdinimą ir seksualinės prievartos apibrėžimą. Išprievartavimai, įvykdyti "seksualinių maniakų" sudaro labai mažą visų įvykdytų prievartavimų dalį. Nežiūrint to, "tikru" prievartautoju žmonės linkę laikyti psichopatą. Taip galvojant, auka teisiniu požiūriu laikytina ta, kuri buvo išprievartauta psichopato! Visa kita seksualinės prievartos atvejų dauguma yra suvokiama kaip aiškiai provokuojančio moterų elgesio pasekmė.

Toks požiūris pateisina daugelio vyrų agresyvų seksualinį elgesį, nelaikant jo seksualine prievarta. Jei visi prievartautojai yra psichopatai, tai bet kuris protiškai sveikas vyras, kuris verčia moterį turėti su juo lytinius santykius, gali racionalizuoti savo elgesį tokiomis eilutėmis kaip: "ji tikrai to norėjo", "ji išprovokavo mane", "jei ji nebūtų norėjusi, to nebūtų atsitikę".

Ar ši populiari nuostata yra teisinga?

Jei seksualinė prievarta dažniausiai yra ne dėl vyrų psichinių sutrikimų, tai kas tada yra nusikaltėliai? Duomenys apie lytinius nusikaltėlius rodo, jog jie yra normalūs vyrai, turintys didesnį polinkį priešiškumui ar agresijai. Amiro tyrime tarp 1 292 lytinių nusikaltėlių Filadelfijoje buvo rasta tik keletas emociškai nestabilių vyrų. Mažiau negu vienas procentas ištirtų prievartautojų psichopatiški asmenys. Remiantis vienu didelės apimties tyrimu, 87proc. nuteistų prievartautojų dar iki 26 metų amžiaus buvo teisti už kai kuriuos nusikaltimus. Apie pusę visų šių ankstesnių prasižengimų sudarė seksualiniai nusikaltimai. Nors ši informacija išplaukė tik iš tų vyrų, kurie buvo pripažinti kaltais, sužinota, jog jų problemos paauglystėje ignoruotos, nors buvo akivaizdžios.

Kiti duomenys apie prievartautojus gauti iš įvairių šaltinių. Buvo surinkta informacija iš tų vyrų, kurie niekada nebuvo oficialiai suimti, tačiau vėliau atpažinti ir apklausti sveikatos darbuotojų ir kitų tyrinėtojų. Prievartos krizių centrai bei kitos savipagalbos grupės turi informaciją, kurią prievartautojas savanoriškai pateikė aukai prievartavimo metu. Be to, tyrimų, apžvalgų ir interviu metu buvo surinkta daug duomenų iš vyrų, neidentifikuotų prievartautojais, tačiau prisipažinusių, jog savo santykiuose su moterimis naudojo seksualinę prievartą.

Gauta informacija yra stulbinanti. Viename Kento Universiteto tyrime 4 proc. apklaustųjų vyrų teigė, jog naudojo smurtą, siekdami sekso. Kiti 27 proc. pripažino naudojęsi mažesniu fizinės ar emocinės jėgos laipsniu, jei moteris nebuvo nusiteikusi seksui. Kituose tyrimuose, atliktuose Šiaurės Amerikoje (paprastai stovyklavietėse, įskaitant 1981 m. tyrimą Manitobos Universitete), du trečdaliai apklaustųjų vyrų prisipažino, jog būtų vertę moterį prieš jos valią turėti lytinius santykius ar net išprievartavę ją, jei būtų įsitikinę, jog jie nebus sugauti ir nubausti.

Dabartiniai tyrimai taip pat rodo, jog moterų, per savo gyvenimą patyrusių kurią nors seksualinės agresijos formą, skaičius yra labai didelis. 1980 m. Vakarų Virginijos Universiteto tyrimas atskleidė, jog 38 proc. tirtų moterų buvo seksualinės jėgos panaudojimo aukomis. Tyrimas Vinipege parodė, jog 27 proc. moterų buvo seksualinės prievartos aukos. 1972 m. Teisės įgalinimo administracija ir Jungtinių valstijų gyventojų surašymo biuras aptiko vienodai aukštus seksualinės agresijos rodiklius, kai jie apklausė 25 000 žmonių iš dvidešimt šešerių Jungtinių valstijų miestų. Akivaizdu, jog visi tokių agresijos aktų nusikaltėliai nėra psichopatai, nes tokiu atveju būtų tikra proto sutrikimo epidemija Šiaurės Amerikos vyrų populiacijoje! Seksualinė agresija yra pernelyg būdingas mūsų kultūrai bruožas, kad nurašytume ją kaip ligą. Štai kodėl yra svarbu peržiūrėti tuos mūsų visuomenės aspektus, kurie palaiko ir pateisina seksualinį agresyvumą.

2. Vyrai prievartautojai išsirenka tas aukas, kurių jie nepažįsta

Ši populiari nuostata, kaip ir pirmoji, siaurina apibrėžimą, nusakantį, kas sudaro tikrą seksualinį puolimą. Remiantis šia prielaida, tiktai nepažįstamųjų įvykdyti nusikaltimai pripažįstami įstatymiškai, ir seksualinė agresija, kuri pasireiškia sueities metu santuokoje ar vienam iš šeimos narių, nėra tikras išprievartavimas. Jei laikysimės požiūrio, jog seksualinių nusikaltimų dauguma atsitinka tarp žmonių, kurie pažįsta vienas kitą, kyla įtarimas dėl daugumos nusikaltimų legalizavimo.

Nuomonė, jog prievartautojai renkasi tik svetimas moteris, ragina vyrus nekreipti dėmesio į agresyvų elgesį parodytą moteriai, kurią jie pažįsta. Tada savo elgesį jie gali racionalizuoti kaip normalią vyro ir moters bendravimo dinamiką - kartais moteris lytiškai aktyvi, kartais yra verčiama lytiškai santykiauti.

Toks klaidingas supratimas taip pat kelia problemas moterims. Jos gali vengti tų situacijų, kuriose galimi susidūrimai su nepažįstamaisiais ir būti nepasiruošusios susidoroti su įvykiu, kai seksualinė agresija plaukia iš joms pažįstamo žmogaus. Moterys, kurios priima tokią nuostatą apie prievartautojus, gali tapti itin įtarios vyrų atžvilgiu, kadangi jie yra svetimi, ir tokiu būdu prarasti galimybę pažinti tuos vyrus, kurie joms visiškai negrėsmingi.

Ši populiari nuostata taip pat atsispindi tėvų duodamuose patarimuose savo vaikams. Vaikai yra įspėjami neimti saldainio iš svetimo, nesėsti į svetimo vairuojamą automobilį. Nors šis patarimas yra reikšmingas ir sektinas, didžioji seksualinės agresijos dalis (50 - 70 proc.), tenkanti jaunoms mergaitėms ir berniukams, yra įvykdyta kurio nors jiems pažįstamo žmogaus - tėvų, patėvių, globėjų, vyrų giminių arba artimų šeimos draugų. Vengti kalbėti apie šią galimybę - tai palikti vaikus nepasiruošusius susidoroti su šiomis labiausiai tikėtinomis situacijomis.

Tikėti nuostata, kad prievartautojai ieško aukų, kurių jie nepažįsta, reiškia kreipti dėmesį tik į labai mažą įvykdytų nusikaltimų dalį. Tai neparengia moterų ir vaikų efektyviai priešintis nusikaltimams prieš tuos vyrus, kuriais jie pasitiki ir iš kurių galėtų laukti apgynimo.

Ar ši populiari nuostata teisinga?

Prievartos krizių centrai ir kitos socialinės paramos sistemos, skirtos prievartos aukoms ir jų šeimoms, suteikė galimybę susidaryti pilnesnį užpuolimo situacijų vaizdą. Atvejų tyrimai Ontario prievartos krizių centre atskleidė, jog 27 proc. prievartautojų buvo visiškai nepažįstami aukai; 23 proc. buvo mažai žinomi; 12 proc. buvo kaimynai, bendradarbiai; 23 proc. buvo artimi draugai, šeimos nariai ar šeimos draugai. Kanados konsultacinė moterų padėties taryba praneša, jog trečioji dalis užpuolimų yra įvykdoma nepažįstamųjų. Moterų apklausoje viena iš šešių teigė, jog buvo užpulta vyro, kurį ji manė esant draugu. Pokalbiai su policija kituose Kanados miestuose padidino šį procentą iki 80.

Šie skaičiai patvirtina, jog nepažįstamųjų išprievartavimai yra tik maža didelio paveikslo dalis. Tačiau didelė dalis įvykių, užregistruotų policijoje, buvo nusikaltimai, įvykdyti nepažįstamųjų. Nukentėjusieji yra linkę skųstis toms struktūroms, kurios vertina įvykį įstatymiškai.

Mažuma pripažintų kaltais prievartautojų viešai demonstruoja šią populiarią nuostatą. Pavyzdžiui, dabartiniame Kanados filme "Šis filmas yra apie prievartą" vyrai pareiškė, jog aukas pasirinko todėl, kad jos buvo kaimynystėje. Kadangi tiktai apie 10proc. užpuolimų yra registruoti policijoje ir tiktai dalis nusikaltėlių nuteisiama, yra klaidinga teigti, jog tokia yra daugumos prievartavimo atvejų dinamika.

3. Vyrai prievartauja, nes turi nekontroliuojamus seksualinius poreikius

Ši populiari nuostata apibūdina prievartavimą kaip grynai seksualinį aktą - kaip seksualinių poreikių frustracijos išraišką. Tada prievartautojas yra savo paties seksualinių potraukių auka ir šioje situacijoje už pasekmes tenka mokėti moteriai. Ši nuostata visiškai ignoruoja tą faktą, jog prievarta pirmiausia ir svarbiausia yra priešiškumo aktas prieš moterį.

Kaip ir nuostata, jog prievartautojai yra psichopatai, šis įsitikinimas atpalaiduoja vyrą nuo bet kokios atsakomybės už savo veiksmus. Pagal šią nuostatą visa kaltė tenka pačiai vyriškojo seksualumo prigimčiai. Toksai daugumos palaikomas požiūris dažnai yra palaikomas ir mūsų institucijose. Viename Jungtinėse Valstijose girdėtų atvejų teisėjas Humphreys pateikia mums, deja, nedžiuginantį tokio argumentavimo pavyzdį. Šešis mėnesius atidėliotame nuosprendyje jaunam vyrui, kaltinamam už dviejų moterų išprievartavimą, teisėjas nurodė lengvinančią aplinkybę, pareikšdamas: "Jūs esate nelengvame amžiuje ir buvote nugalėtas savo paties seksualinių troškimų". Humphreys teigia, jog būdas, kuriuo šis vyras išreiškė savo seksualumą yra visiškai suprantamas, nors ir nepateisinamas teisiniu požiūriu. Nors kaltė ir buvo įrodyta, tačiau akivaizdu, kad dažnai vyrai laikomi savo seksualinių poreikių belaisviais.

Sutikimas su šia populiaria nuostata, jog seksualiniai vyrų instinktai reikalauja greito ir dažno patenkinimo, rimtai įspėja moteris: moteris tampa truputį daugiau nei pasyvi vyriškųjų seksualinių instinktų priėmėja. Moteris yra pastatoma į vyro seksualinių reikmių aptarnautojos poziciją. Toks požiūris moterims duoda tiktai du pasirinkimus: patenkinti seksualinius vyrų poreikius arba būti pasirengusioms kovoti su vyrų seksualine agresija, kylančia dėl vyriškosios frustracijos.

Kita potekstė, kylanti iš šios populiarios nuostatos, yra ta, kad moterys kažkokiu būdu yra atsakingos už seksualinio instinkto atsiradimą. Kadangi vyras pagal šį mitą neturi kontrolės savo seksualiniams jausmams, moteris turi praktikuoti atsargumą savo elgesyje. Priimtina preliminari seksualinė sąveika (kaip flirtas, bučiniai ar lietimas), gali sukelti vyrui intensyvų seksualinių santykių troškimą ir agresyvų siekimą jį patenkinti.

Vyriškosios lyties studentų tyrimas iliustruoja, kaip dažnai vyrai kaltina moteris dėl jų pačių veiksmų. Visi vyri pripažino, jog mažiausiai kartą iš pasitaikiusių atvejų jie vertė moterį turėti su jais santykius prieš jos valią. Savo pačių elgesį jie pateisino, konstatuodami, jog nors teisine prasme prievartavimas ir įvyko, dėl savo seksualinio elgesio buvo kalta moteris. Jų požiūriu, moters dalyvavimas seksualinėje įžangoje reiškė, jog ji buvo suinteresuota seksualiniais santykiais. Nebuvo rimtai atsižvelgta į jos pasipriešinimą tikrajam aktui - vyro supratimu intymumas ir sužadinimo lygis jau buvo pasiektas.

Tiek vyrai, tiek moterys turėtų suprasti, kad seksualumą gali kontroliuoti abi lytys ir kiekvienas asmuo turi teisę atsisakyti bet kokių nepageidaujamų tolimesnių žingsnių bet kuriuo seksualinio bendravimo momentu.

Ar ši populiari nuostata teisinga?

Idėja, jog seksualinis vyrų potraukis yra intensyvus ir nekontroliuojamas, pateisina lytinį agresyvumą vyrų elgesyje. Nematydami savęs prievartautojais dauguma vyrų dažnai mato moterį kaip jų seksualinės frustracijos priežastį. Grasinimų ir jėgos panaudojimas, kontroliuojant sekso laiką ir būdą, yra tvirtas pareiškimas moterims, jog jos yra tam, kad tarnautų, o ne komplikuotų įvykių, keldamos savo reikalavimus.

Tiek Jungtinėse valstijose, tiek Kanadoje atlikti tyrimai parodė, kad dauguma vyrų, kurie prievartavo, turėjo normalų seksualinį gyvenimą. Daugelis turėjo pastovias partneres ar ryšius, įskaitant ir seksą. Faktai rodo, kad nors šie vyrai ir nebuvo seksualiai apriboti, jie parodė daugiau nei vidutinišką priešiškumo ir agresijos laipsnį. Teisės Studijų centras Jungtinių valstijų Teisės departamentui atliko didžiulį prievartavimų tyrimą penkiuose didžiuosiuose miestuose. Remiantis tyrimu, seksualiniai aktai, į kuriuos buvo įtrauktos moterys, atskleidė didelį žiaurumą (daiktų kišimas į vaginą, moters vertimas atlikti seksualinį aktą tokia jėga, kad ji manė galinti uždusti, įvairių kūno dalių mušimas ir deginimas) , o ne intensyvią aistros išraišką moterims.

Tai, kad prievartautojai yra priversti veikti impulsyviai, kai seksualinės frustracijos lygis tampa netoleruotinas, taip pat buvo paneigta. Per 1 200 prievartos atvejų tyrimas Jungtinėse valstijose parodė, kad 80 proc. išprievartavimų yra planuoti iš anksto ir nėra tik seksualinio susijaudinimo rezultatas. Britų Kolumbijos šaltiniai teigia, kad iš anksto numatyti yra 58proc. užpuolimų, įvykdytų vieno užpuolėjo, 83 proc. - įvykdyti dviejų užpuolimo dalyvių, 90 proc. - trijų ar daugiau užpuolimo dalyvių.

Tai leidžia suprasti, kaip iš tikrųjų įvyksta seksualiniai užpuolimai, kokie yra moterų veiksmai, ir įrodo, kad prievartavimas nėra nekontroliuojamų seksualinių poreikių rezultatas. Seksualinės agresijos šaknys glūdi mūsų visuomenės nustatytų vyrų ir moterų rolių ypatumuose, o ne seksualiniuose asmens jausmuose ar frustracijose.

Kiekvienas vyras, kuris jėga rodo seksualinį dėmesį moteriai prieš jos valią, yra prievartautojas ir turi būti laikomas tokiu.