Kaip atsikratyti vyro meilužės?

Vienos apklausos duomenimis, dabar apie 70 proc. vedusių vyrų bent vieną kartą buvo neištikimi savo žmonoms, o maždaug 40 proc. iš jų turi nuolatinę meilužę.

Taip pat apklausa parodė, kad maždaug 30 proc. moterų, neturinčių spaudo pase ir yra tų vedusių vyrų meilužės. Per tyrimą taip pat paaiškėjo, kad vidutiniškai meilės romanas „kairėje" tęsiasi nuo 5 iki 20 metų. Maždaug 20 proc. meilužių niekada netampa žmonomis nei savo meilužių, nei kitų vyrų.

Apie 50 proc. meilužių po 5-8 metų ryšių su vedusiais vyrais, susiranda kitus vyrus ir išteka už jų. O maždaug 15 proc. meilužių, tapusios žmonomis, taip pat po to susiranda meilužių. Apie 10 proc. meilužių vis dėlto „išskiria" vyrus su žmonomis.

Pagrindinis dalykas - išsaugoti savigarbą ir sveiką protą

Turbūt ne vienai moteriai teko susidurti su situacija, kai į tarpusavio santykius su vyru įsimaišo ir trečias asmuo. Kaip atsikratyti varžovės ir nesugriauti meilės? Viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir paties vyro elgesio. Būna, kad jis itin kruopščiai slepia nuo savo antros pusės santykius „kairėje" ir kilus įtarimams, ginasi ši paskutiniųjų, mėgindamas įtikinti žmoną, kad jai prisisapnavo arba prasidėjo haliucinacijos.

Tačiau būna ir taip, kad jis suteikia galimybę pačiai asmeniškai tuo įsitikinti. Abiems atvejais pagrindinis dalykas - išsaugoti savigarbą ir sveiką protą. Jei moteris tampa labai emocionali ir pasirenka neteisingą elgesio taktiką, ji gali ne tik kad neatsikratyti varžovės, bet ir prarasti mylimą vyrą.

Ar vyrai gailisi dėl neištikimybės?

Žinia, santuokinė neištikimybė - ne tik rimta priežastis skirtis, bet dažnai ir privedanti šeimą prie žlugimo. Kaip bebūtų keista, bet remiantis atlikto tyrimo duomenimis, dauguma išsiskyrusių vyrų nesigali, kad buvo neištikimi. T.y. atliktas tyrimas parodė, kad vyrai, praradę šeimas dėl neištikimybės žmonai, nė kiek nesigaili leidę sau susižavėti ir įsimylėti kitą moterį. Iš 275 apklaustų respondentų, 77 proc. pareiškė, kad dėl neištikimybės jų negraužia sąžinė ir jie nejaučia kaltės jausmo, o 81 proc. „paliktų" vyrų pažymėjo, kad labiau patenkinti savo nauju seksualiniu gyvenimu.

Anot tyrėjų, gailesčio nebuvimas liudija, kad iš tikrųjų neištikimybė nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios išyra santuoka. Neištikimybė - tai tik vienas rimtų šeimos problemų simptomų. Būtent tada, kai santuoka išyra, vyras pajunta palengvėjimą.

Vyrai nepajėgia atsilaikyti prieš žavias viliokles

O jei po neištikimybės vis dėlto partneriai lieka kartu ir mėgina bendromis jėgomis įveikti savo šeimines problemas,tik tada juos paprastai pradeda kamuoti sąžinė.

Per atliktą apklausą taip pat paaiškėjo, kad 47 proc. respondentų pagrindinė priežastis jų pomėgiui „kairėje" buvo ta, kad jų antrosios pusės liovėsi rodyti jiems dėmesį, rūpintis, žavėtis ir gailėti. Peršasi išvada, kad taip teisindamasis vyras perkelia atsakomybę už tokį savo poelgį ant nedėmesingos žmonos pečių. Antra labiausiai paplitusi priežastis - nuobodulys (41 proc.), trečia - porekis kažką keisti (38 proc.) ir ketvirta - nepajėgia atsilaikyti prieš gražuolės meilužės viliones (17 proc.).

Anot liaudies patarimų, jei įžūli varžovė nori atimti vyrą, reikėtų nusipirkti parduotuvėje paprastą spyną. (Tik jokiu būdu negalima pirkti iš rankų, nes spyna turi būti visiškai nauja). Atrakinus spynelę reikėtų pasakyti: „užrakinu visam laikui jo naują ir nuodėmingą meilę. Varžovei pragare degti, o man su vyru toliau gyventi". Ir užrakinate spyną. Po to nueinate prie upės kranto ir ten paliekate spyną, o raktelius išmetate į upę. Dar geriau, jei spyną su rakteliais užkastumėte.

Kartais moterų įtarinėjimai būna be jokio pagrindo

Anot psichologų, daugelio moterų, įtariančių vyrų neištikimybę, pirma reakcija būna neadekvati. Nors sutuoktinis ir kategoriškai neigia visus kaltinimus savo adresu, tačiau moteriai atsiranda noras jį sekti ir išsklaidyti visas savo abejones. Aišku, vien taip atsikratyti varžovės nepavyks. O jei dar vyras atsitiktinai aptiko, kad žmona peržiūri jo elektroninį paštą, SMS, kontoliuoja telefono skambučius, tada pasitikėjimas gali išnykti visam laikui. Juolab, kad kartais moterų įtarinėjimai būna be jokio pagrindo.

Tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad neištikimybė gana dažnai atsiranda šeimose, kai sutuoktiniai pragyvena kartu 5 -7 metus. Dažniausiai tokios poros jau spėja susilaukti vaikų.

Žinia, beveik visi vyrai - poligaminių santykių šalininkai, todėl neištikimybė žmonai dar nereiškia kad jis jos nemyli. Todėl mėginti atsikratyti varžove iškėlus vyrui ultimatumą, t.y. leisti vyrui pasirinkti: „aš arba meilužė", taip pat nėra geras variantas. Mat abiejų pusių šansai iš esmės yra vienodi. O kelti isteriškus skandalus, ypač, jei vyras dar neapsisprendė, kuriai iš dviejų moterų jis vis dėlto teikia pirmenybę, gali tik dar labiau apsunkinti situaciją ir priversti jį bėgti nuo įtemptos aplinkos ir santykių aiškinimosi pakeltu tonu.

„Geradariai" dažnai neteisingai įvertina susiklosčiusią situaciją

Todėl pirmiausiai reikia nusiraminti ir jokiu būdu nedaryti staigių ir neapgalvotų judesių. Vis dėlto neblogai būtų įsitikinti, ar iš tikrųjų yra varžovė. Ką čia slėpti, moterims būdinga prisigalvoti nebūtų dalykų. Pavyzdžiui, žmona iškelia vyrui pavydo sceną, jei aptinka, kad vyras užmezgė draugiškus santykius su moterimi virtualioje erdvėje. O kai kurios moterys pavydi net ir visų buvusių vyro mylimųjų. Juk visiemas žinomas posakis: „nepagautas - ne vagis", labai tinka šiuo atveju. Taip pat geriau būtų neklausyti ir „geradarių", net jei jie artimi draugai ar giminės. Pirmiausiai tie žmonės nevisada sugeba teisingai įvertinti situaciją. Be to, jie gali sąmoningai pasėti svetimoje šeimoje skyrybų grūdą. Todėl dalintis įtarinėjimais su savo mama, kuri neturi akies ant žento ar su artimiausiomis draugėmis - itin pavojinga.

Tačiau, jei moteris kažkada ištekėjo už to vyro, vadinasi, vien dėl to jis negali būti blogas. Tiesiog reikėtų pamėginti raminti save: „paukštukas išskrido pasižvalgyti ir sugrįš". O jei moteris galvoja ir toliau būti su savo „antra puse", tikrai nereikėtų apipilti jį purvais.

Mat kartais vyriška neištikimybė grindžiama vien noru atšviežinti santykius ir patirti adrenalino pliūpsnį.

Kalbėti su vyro meiluže reikia trumpai ir aiškiai

Aišku, atsikratyti varžovės net ir tuo atveju, jei žinote apie jos egzistavmą, nėra lengva. Tokioje situacijoje reikėtų kaip galima greičiau imti iniciatyvą į savo rankas ir jei paklydėlis vyras vis dar brangus, daryti viską, kad jis būtų grąžintas į šeimą.

Bet kuris psichologas pasakys, kad reikėtų pamėginti susitikti su ja ir pakalbėti. Tačiau tai turėtų būti ramus pasikalbėjimas, o ne rėksmingas, isteriškas santykių aiškinimasis, palydimas keiksmažodžių lavina ar net fiziniu smurtu. Kalbėti su vyro meiluže reikėtų trumpai, aiškiai ir tik apie reikalo esmę. Iš tų kelių frazių ji turėtų suprasti, kad ji be reikalo vargsta ir kišasi į kitų santykius, nes vis tiek jai nepavyks jų sugriauti, kad jai geriau būtų atsisakyti visų planų, susijusių su svetimu vyru ir nereikėtų vaizduoti esanti lemtinga moteris. O į visokius konkurentės paaiškinimus, girdi, „jis myli mane, o ne tave!" - geriau nereaguoti. Juk galų gale vyras dažniausiai grįžta namo. Todėl dar nežinia, ką jis iš tikrųjų myli. Žinoma, norint, kad toks pokalbis būtų kultūringas reikia labai stiprių nervų.

Nereikėtų vyrams daryti spaudimo ir prikaišioti

O jei moteriai kategoriškai nepriimtinas pokalbis su konkurente, galima pamėginti nuoširdžiai ir atvirai pakalbėti su sutuoktiniu. Tada taktika jau turi būti kitokia. Svarbiausia, kad jis elgtųsi vyriškai ir tiesiai šviesiai pasakytų, kodėl jis gyvena dvigubą gyvenimą ir, ar ne sąžiningiau būtų viską sudėlioti į savo vietas.

Žodžiu, turi būti aiški pozicija dėl tokio savo elgesio. T.y. ar jis laiko tai savo atsitiktine klaida ir atgailauja, ar iš tikrųjų galvoja apie rimtus santykius su savo nauja meile ir pasiryžęs dėl jos palikti šeimą. Pastaruoju atveju, kad ir kaip bebūtų sunku, greičiausiai teks su tuo susitaikyti. Tik jokiu būdu nereikėtų vyrams daryti spaudimo, prikaišioti jam ir „varyti" ant meilužės, kad ji - baisi šliundra. Tada, tikėtina, kad jis ir pasirinks ją.

O štai žodį „skyrybos" visai tiktų paminėti, nes dažnai tai suveikia žmonos naudai. Tačiau net ir tokioje nelengvoje situacijoje moterys turėtų laikytis oriai, neprarasti savigarbos ir tada, tikėtina, įveiks bet kurią konkurentę. Arba kaip sakė Velso princas Charlesas, kreipdamasis į savo tautiečius: „Jūs, ką, rimtai galvojate, kad aš būsiu pirmasis istorijoje Velso princas, kuris neturėjo meilužės?"