Du požiūriai į seksualumą

Patinka mums tai ar ne, seksualumas yra svarbi asmenybės savybė, pasireiškianti ne tik realizuojant giminės pratęsimo funkciją, bet ir vienaip ar kitaip sąlygojanti mūsų savišraiškos ir santykių su išoriniu pasauliu aspektus.

Įvairiais žmonijos istorijos laikotarpiais bei skirtingose kultūrose visuomenės požiūris į seksualumą nebuvo vienodas. Štai prieš 400 m. iki Kristaus parašytoje "Kamasutroje" seksualiniai santykiai pakelti iki sakralinių apeigų lygio, o pats seksualumas suprantamas kaip šventa Dievo dovana. Europoje seksualumas paprastai buvo siejamas vien su nuodėmingumu ir nepadorumu. Šis požiūris kilęs krikščioniškos nuostatos, jog asmenybę sudaro du nelygiaverčiai pradai: nemirtinga siela ir kūnas. Sielą išaukština kūno poreikių apribojimas, o "pataikavimas" kūnui yra sielai pražūtingas. Tai - neigiamas požiūris į seksualumą.

Nepaisant neigimo, seksualumo apraiškos prasiverždavo įgavusios pakitusias ir nenatūralias išraiškos formas. Kai Anglijoje karalienės Viktorijos epochoje griežti visuomeninės moralės apribojimai draudė bet kokius seksualumo pasireiškimus, paplito dvejopos elgesio normos: griežtas "didžiai padorus" elgesys visuomenėje ir orgijos bei prostitucija, pasislėpus nuo smerkiančių visuomenės akių. Nevienodai traktuojamas vyrų ir moterų lytiškumas - į vyrų seksualinius nuotykius žiūrima atlaidžiau negu į moterų "nuodėmes".

Daugelio Lietuvos žmonių požiūris į su lytimi susijusius dalykus maždaug atitinka iki 1964 - 1968 m. Vakarų Europoje vyravusias nuomones. Tada žmonės gyveno taip vadinamoje tradicinėje visuomenėje, kur seksualumas tarsi neegzistavo, ypač jei kalba liesdavo moterų seksualines problemas. Kontracepcija laikyta didele nuodėme, lytinio auklėjimo mokyklose beveik nebuvo arba jį grįsdavo vien moralizavimu ir gąsdinimais. Abortams galiojo "absoliutus tabu", todėl gana paplitę buvo kriminaliniai abortai. Daug porų tuokdavosi "iš reikalo" - t.y. dėl neplanuotų pastojimų jų santuokos faktiškai buvo priverstinės.

Tuo metu suaugo nauja jau po antrojo pasaulinio karo gimusi karta. Jos brendimas sutapo su sparčiu ekonominiu daugelio Vakarų šalių vystymusi ir moterų vaidmens stiprėjimu tradiciškai beveik vien vyrų "vadovaujamoje" visuomenėje. Ekonominis pakilimas skatino optimistinės ir entuziastingos reformų nuotaikas bei siekius perkainoti pasenusias vertybes.

Maždaug tuo laikotarpiu imtos plačiau naudoti pirmosios kontracepcinės piliulės, todėl atsirado galimybė efektyviai apsisaugoti nuo neplanuoto pastojimo.

Visuomenėje vyraujančio entuziazmo veikiamos susidarė naujos visuomeninės organizacijos, pvz. Nyderlandų seksualinių reformų asociacija ir kt. Į šį judėjimą įsijungė TV, radijas, laikraščiai, žurnalai.

Iš moterų ar įvairių kultūrinių bei profesinių organizacijų susidarė taip vadinamosios "spaudimo grupės" (Nyderlanduose: Rutgers fondas, Stimezo; Švedijoje - Švedijos lytinio auklėjimo asociacija - RFSU, įkurta dar 1933m. ), kurios "katalizavo" visuomeninės nuomonės pokyčius bei vėlesnį jų įtvirtinimą teisiniais aktais (pvz. lytinio auklėjimo įteisinimas mokyklose ar abortų legalizacija).

Taip apie 1968-1970 m. Vakarų šalyse įvyko moralinė seksualinė revoliucija, dažnai dar vadinama seksualine revoliucija.

Daugelis iš mūsų esame apie ją girdėję vien iš sovietinės propagandos šaltinių, todėl nežinome, kad pagrindinė seksualinės revoliucijos pasekmė - pasikeitęs visuomenės požiūris į seksualumą.

Iki septintojo dešimtmečio vyravo neigiamas požiūris į seksualumą, kai seksualumas buvo suprantamas kaip "žemoji", "nepadorioji", "nuodėmingoji" žmogaus asmenybės pusė, dažniausiai pavojinga ar net pražūtinga pačiai asmenybei, jos dorai ir t.t. Seksualinė revoliucija, sukėlusi visuomenės susidomėjimą intymiosios gyvenimo sferos problemomis, demistifikavo seksualumą ir pastatė jį į vieną gretą su kitomis žmonių interesų sferomis.

Tokios nuostatos buvo įtvirtintos 1975 m. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dokumentuose, bei pakartotos daugelyje tarptautiniu mastu priimtų aktų, jų tarpe ir 1994 m. Tarptautinės Kairo konferencijos "Gyventojai ir socialinė raida" artimiausiems 20-čiai metų priimtoje "Veiksmų programoje". Šiuose dokumentuose seksualumas apibrėžiamas kaip "teigiama asmenybės energija, galinti praturtinti asmenybę, stiprinti meilę..."

Teigiamas požiūris į seksualumą yra vyraujantis dabartinėje Vakarų kultūroje. Pasikeitė moralinis klimatas Vakarų visuomenėje ir šeimose, seksualumas nustojo būti "tabu" ir tapo normalia asmenybės saviraiškos dalimi. Visuomenė pradėjo laisviau nagrinėti įvairias intymios sferos problemas, kartu suprasdama, kad seksualumas, nors pats savaime nėra gėdingas ir smerktinas, tačiau yra susijęs su visa eile rimtų pavojų - jų tarpe - su pavojais žmonių sveikatai. Toks supratimas įgalina ne tik realizuoti seksualumą, kaip teigiamą žmogaus asmenybės energiją, bet taip pat leidžia visai kitaip pažvelgti į tokias su seksualumu susijusias problemas, kaip lytiniu keliu plintančių ligų ir AIDS profilaktika, nepageidaujamo nėštumo prevencija, seksualinių mažumų problemos ir pan.

Jeigu mes laikomės nuostatos, kad seksualumas yra tolygus moraliniam palaidumui, ištvirkavimui, o vienintelės "aukščiausios" dorybės yra tik skaista ir susilaikymas, jeigu manome, kad vedybiniai lytiniai santykiai, jai jie nėra skirti giminės pratęsimui, irgi toleruotini tik kaip mažesnė blogybė (mat sutuoktiniai neturi pakankamai dvasios stiprybės nuo jų susilaikyti), tada su seksualumu susiję pavojai gali atrodyti kaip pelnyta bausmė už nuodėmingą elgesį.

Kova su lytiniu keliu plintančiomis ligomis, neplanuotu pastojimu ar lytine prievarta ir pan. bus suvedama į seksualumo ribojimą.

Žinoma, jei nebūtų seksualumo, daugelis su juo susijusių problemų išnyktų savaime. Ta prasme susilaikymas būtų neabejotina ir visaip skatintina vertybė. Deja, realus gyvenimas rodo, kad kova su seksualumu yra neefektyvus užsiėmimas, jei tikimės lytiniu keliu plintančių ligų, neplanuotų pastojimų ar paauglių nėštumo sumažėjimo.

Jeigu skatiname jaunimą susilaikyti vien manydami, kad seksualumas yra tolygus moraliniam palaidumui, mes esame priversti kovoti su seksualumu, kaip asmenybės energija. O tai žymiai sunkiau, negu išmokyti jaunus žmones susitvarkyti su savo seksualumu taip, kad jie išvengtų lytiniu keliu plintančių ligų, neplanuotų pastojimų ar lytinės prievartos, t.y nesaugaus lytinio elgesio keliamų pavojų.

Teigiamas požiūris į seksualumą nebūtinai reiškia pritarimą paauglių ir jaunimo seksualiniam aktyvumui. Pastarojo dešimtmečio bėgyje daugelio Vakarų šalių plinta jaunimo judėjimai, propaguojantys savanorišką susilaikymą nuo per ankstyvų lytinių santykių. Tačiau tai siejama ne su gąsdinimais, draudimais ar moralizavimu, o su seksualumo kaip teigiamos, bet labai stiprios asmenybės energijos samprata. Paaugliai ir jaunuoliai mokomi suprasti, jog seksualiniai santykiai patys savaime nėra smerktini dėl jų amoralumo ar gėdingumo ir pan.

Seksualumas tiek pat moralus kaip ir susilaikymas. Susilaikyti jaunam žmogui verta todėl, kad jis dar nėra tinkamai pasiruošęs valdyti savo seksualumą, savo poveikiu asmenybei primenantį ugnį. Sugebančiam saugiai su ja elgtis, ugnis sušildo būstą, išverda maistą ir teikia džiaugsmą. Neišmanantis - rizikuoja sudeginti namus ir sudegti pats.

Neigiama pažiūra į seksualumą suponuoja neigiamą pažiūrį į seksualines mažumas, t.y. į homoseksualizmą, o tai glaudžiai susiję su seksualinių mažumų teisių ribojimu.

Seksualinių mažumų teisių ribojimas seksualinių mažumų problemos neišsprendžia, nes gėjai ir lesbijietės ir toliau egzistuoja, tačiau jie yra nustumiami į pogrindį, todėl tampa nepasiekiami rizikingo seksualinio elgesio prevencijos (pvz. ŽIV profilaktikos) programoms bei lytiniam švietimui. Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje homoseksualistų teisės gerbiamos taip pat, kaip ir kiekvieno kito individo asmens teisės ir laisvės. Jos gali būti ribojamos tik tuo atveju, jeigu sukelia grėsmę teisėtoms kitų žmonių teisėms ir laisvėms.

Neigiamas požiūris į seksualumą sudaro tam tikrų keblumų, kovojant su dvidešimto amžiaus maru - AIDS. Negalima nuneigti asmeninės skaistos ir susilaikymo reikšmės užkertant kelią ŽIV infekcijai - AIDS sukėlėjui, tačiau galima žmones išmokyti saugesnio seksualinio elgesio ir taip išvengti užsikrėtimo ŽIV, neplanuoto nėštumo ar lytinės prievartos, bet net įdėjus dešimteriopai daugiau pastangų, vargu ar pavyks įveikti jų seksualumą.

Todėl Pasaulinė Sveikatos Organizacija 60 procentų lėšų, skiriamų kovai su AIDS, išleidžia prezervatyvų propagandai ir įdiegimui. Praktika parodė, kad jie efektyviausiai stabdo ŽIV infekcijos plitimą. Jeigu mes laikomės neigiamo požiūrio į seksualumą, prezervatyvų propaganda yra taip pat nepriimtina, kaip ir AIDS.

Dėl skirtingo požiūrio į seksualumą prasideda daugelis mūsų ginčų ir nesusipratimų apie Sargio švenčių naudą ar žalą, apie prezervatyvus ir kontracepciją, apie erotiką ir moralę, apie daugelį tariamų ir tikrų pavojų, kurie užplūsta mus iš Vakarų pasaulio ir t.t.

Vieni oponentai siekia, kad visa tauta būtinai gyventų skaistybėje, todėl kovoja su seksualumu ir visokiais jo pasireiškimais, jei tik šie neskirti giminės pratęsimui. Seksualumas, erotika, kontracepcija jiems - tai "mirties kultūra".

Kiti taip pat pripažįsta seksualinio susilaikymo, kaip sektino asmeninio pavyzdžio, vertę, tačiau seksualumą laiko viena iš natūralių žmogaus asmenybės išraiškų. Jie mano, kad pavojai kyla dėl nesaugaus seksualinio elgesio, todėl šių blogybių galima išvengti ne kovojant su seksualumu, o nesaugų elgesį pakeičiant saugesniu.