Eutanazija: ar senatvė yra liga?

Šiomis dienomis Belgijoje vėl diskutuota apie eutanaziją. Pretekstą polemikai suteikė Amelie Van Elsbeen atvejis. Balandžio pradžioje jos pačios pageidavimu, po metus trukusio bylinėjimosi,  badavimo akcijos ir debatų viešojoje erdvėje ji buvo numarinta, eidama 93 metus.

Belgijoje eutanazija įteisinta 2002 metais. Nuo to laiko galimybe, kaip teigia eutanazijos šalininkai, „oriai" ir „švelniai" numirti pasinaudojo šimtai žmonių. Tačiau Belgijos įstatymai numato, jog prašyti tyčinio nužudymo gali tik tie, kurie yra įžengę į kokios nors nebepagydomos ligos paskutinę, beviltišką stadiją, kenčia nepakeliamus bei nenumaldomus skausmus, dėl kurių jų gyvenimas yra visiškai paralyžiuotas. Būtent pastarieji faktoriai, nepakeliami skausmai, neveiksmingas gyvenimas ir negalėjimas pagydyti, buvo svarbiausi eutanazijos šalininkų naudojami argumentai, siekiant eutanazijos įteisinimo. Netrūko į visuomenės jautrumą nutaikytų žiniasklaidos kampanijų apie iš tiesų labai sunkius ligonius, kurie norėtų numirti, tačiau jiems neleidžiama ir todėl yra priversti kentėti toliau. Kitaip tariant, esą pati visuomenė yra jų kančių šaltinis, mat prievarta (savo įstatymais) verčia juos gyventi.

Tačiau Amelie Van Elsbeen pageidavimas būti numarintai negalėjo būti patenkintas dėl to, kad ji nekentėjo „nepakeliamų ir nenumaldomų" kančių dėl kokios nors nepagydomos ligos. Nepaisant garbaus amžiaus ir su juo susijusių tipiškų negalių, jos būklė buvo pakankamai gera. Kitaip tariant, moteris eutanazijos siekė dėl pačios senatvės, dėl to, kad savo gyvenimą tokiame amžiuje laikė tolygiu mirtinai, skausmingai ligai, beprasmiu.

Eutanazijos priešininkai teigia, jog pildosi niūrios prognozės apie pavojingą eutanazijos reiškinio plitimą. Ar artėjame prie to, kad savižudybės ar nužudymo su medicinos pagalba pareikalavimui ir šio reikalavimo patenkinimui pakaks, tarkime, depresijos? Arba fizinio bei psichinio neįgalumo? Ar tiesiog garbaus amžiaus? Nuomonės, jog pavargai gyventi? Ar greitai nesulauksime sekančio žingsnio: visuomenė, jos įgalioti gydytojai ar pareigūnai patys pradės spręsti, kieno gyvenimas nebėra „orus", o po to, vardan paties individo ir visuomenės gėrio, tokiam gyvenimui padarys „švelnų" galą?

Eutanazijos reiškinys išplauna tikrai pamatinę Vakarų civilizacijos intuiciją apie žmogaus asmens vertę, nepriklausomai nuo jo būklės, kilmės, pažiūrų, darbo ir t.t. Tuo tarpu už eutanazijos reiškinio glūdi kitas mentalitetas: žmogaus vertė susieta su jo fiziniu veiksnumu, su jo jautimusi reikalingu artimiesiems ir visuomenei ar, atvirkščiai, su artimųjų ir visuomenės požiūriu į jo reikalingumą, su kraštutiniu individualizmu, kuris žmogaus vertę redukuoja į individualius pasirinkimus.