Seksualinio smurto problemą bandoma slėpti

Tyrimą apie seksualinio smurto paplitimą vaikų globos namuose ir specialiojo ugdymo įstaigose inicijavusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė sulaukė didžiulio įstaigų vadovų ir globėjų pasipriešinimo.

Nepagrįstus kaltinimus globos namų ardymu ir net psichologiniu vaikų žalojimu atlaikiusi kontrolierė padarė išvadą, kad seksualinio smurto prieš vaikus problema rimta, tačiau ją spręsti vengiama. Tokiomis mintimis vaiko teisių apsaugos kontrolierė pasidalijo Panevėžio apskrities viršininko administracijoje vykusioje diskusijoje „Seksualinis smurtas prieš vaikus. Problemos ir jų sprendimo būdai".

Atlikti vaikų globos namų globotinių ir darbuotojų apklausą paskatino vis dažniau sulaukiami nerimo signalai apie seksualinį nepilnamečių išnaudojimą.

„Tikrindama skundus išsiaiškinau, kad seksualinis smurtas prieš vaikus egzistuoja, tačiau apie jį kalbėti ir aiškintis priežastis vengiama, - sakė R.Šalaševičiūtė. - Daug tokio pobūdžio nusikaltimų lieka neišaiškintų, nes patys vaikai apie tai kalbėti vengia, o jų atstovai nuo šios temos taip pat stengiasi išsisukti."

Atsakė anonimiškai

Atliekant tyrimą anoniminė apklausa buvo vykdoma 120-yje vaikų globos ir specialiojo ugdymo įstaigų. Anketas užpildė 3674 vaikai ir 2187 darbuotojai. Siekta išsiaiškinti, kur vaikas patiria seksualinę prievartą, kas į jį kėsinasi, kaip dažnai prievarta kartojasi, ar buvo imtasi kokių nors veiksmų susidariusiai situacijai pakeisti, kokių priemonių reikia imtis norint sumažinti seksualinės prievartos paplitimą vaikų globos institucijose.

Iš 3674 apklaustųjų 158 nurodė, kad patyrė seksualinę prievartą. 58 vaikai seksualinę prievartą patyrė tikroje savo šeimoje, 28 - globos namuose, 24 - mokykloje, kiti seksualiai buvo išnaudojami įvairiose vietose: pakeleivingose mašinose, pas draugus, apleistuose pastatuose. 17 procentų apklaustų vaikų patvirtino, kad jiems buvo siūloma žiūrėti pornografines nuotraukas ir filmus, o 1,4 procento sulaukė siūlymo fotografuotis nuogi. „Seksualinę prievartą patyrusių vaikų skaičius neatrodytų toks grėsmingas, jei nebūtų dar vienos tyrimo skilties: 313 apklaustųjų nurodė, kad žino, jog draugai ar pažįstami vaikai patiria ar buvo patyrę seksualinę prievartą, - situaciją apibūdino R.Šalaševičiūtė. - Vadinasi, realių skaičių mes negalime turėti, tačiau ir be jų aišku, kad situacija grėsminga."

R.Šalaševičiūtė pabrėžė, kad seksualinės prievartos aukomis ypač dažnai tampa psichikos negalią turintieji.

„Vaikų globos institucijų darbuotojams trūksta žinių, kaip elgtis ir kaip padėti seksualinį smurtą patyrusiems vaikams, jie dažnai nesilaiko konfidencialumo, - teigė kontrolierė. - Todėl geriau nutylėti ar nuneigti, kad tai atsitiko. Toks suaugusiųjų elgesys sukelia vaiko nepasitikėjimą ir dar gilesnes problemas."

Trūksta kompetencijos

R.Šalaševičiūtė sakė, kad pradėdama tyrimą tikėjosi globos namų darbuotojų bendradarbiavimo, tačiau susidūrė su didžiule priešprieša.

„Buvau apkaltinta ir globos įstaigų destrukcija, ir net vaikų psichologiniu žalojimu, nors iš tiesų mano tikslas buvo visai kitoks - išsiaiškinti seksualinio smurto priežastis, paplitimo mastus ir problemos sprendimo būdus", - aiškino vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Tyrimo rengėjai mano, kad situaciją pagerintų įvestos privalomos seksualinio ugdymo pamokos vaikų globos namuose, steigiami nauji psichologų etatai, vaikų skaičiaus grupėse mažinimas. Globos namų darbuotojai nuolat turėtų kelti kvalifikaciją. Baudžiamąją atsakomybę siūloma numatyti neatsižvelgiant į seksualinę prievartą naudojusiojo amžių. „Vienuose globos namuose teko susidurti su situacija, kad įstaigos aplinką prižiūri keturi darbuotojai, o naktinis budėtojas tik vienas, - tvirtino R.Šalaševičiūtė. - Ir ne specialistui aišku, kad esant tokiai situacijai pagalbos vaikams nepakanka."

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pabrėžė, kad būtina kurti nacionalinį pagalbos ir reabilitacijos centrą seksualinę prievartą patyrusiems vaikams. Tokį siekį suformavo situacija, kad aukos dažnai grįžta į tą pačią aplinką ir prievartos atvejai neretai kartojasi. „Neretai atsitinka taip, kad skriaudžiamų vaikų mamos stokoja socialinių įgūdžių, be to, kai kurie seksualinį smurtą patiria iš savo tėvų. Tokių vaikų gynyba yra mūsų visų rūpestis", - pabrėžė R.Šalaševičiūtė.

Parodymai kinta

Nepilnamečių justicijos srityje dirbantis Panevėžio apygardos prokuroras Ignas Raila pasidalijo patirtimi, kad bylos, kurias tiriant tenka aiškintis seksualinės prievartos prieš vaikus atvejus, teisininkams yra vienos iš sunkiausių.

„Šiose bylose nėra teisininkams įprastų įrodymų, parodymai dažnai keičiami, - sakė I.Raila. - Parodymus vaikams tenka duoti kelis kartus, liudyti įvairiems žmonėms, todėl negalima stebėtis, kad juos sunku išlaikyti nepakitusius."

Kaip vieną iš svarbiausių teisėsaugininkų užduočių I.Raila minėjo tinkamų apklausos sąlygų sudarymą. „Nuo 2009 metų sausio 1 dienos visuose teismuose privalės būti apklausos kambariai, juose apklausiami nepilnamečiai galės išvengti kontakto su įtariamaisiais, - teigė prokuroras. - Toks apklausos kambarys yra Panevėžio vyriausiajame policijos komisariate, bet, kiek teko girdėti, norinčiųjų juo pasinaudoti neatsiranda."

Būtina šeimos pagalba

Su situacija, kad seksualinės prievartos problemos dažnai nutylimos, susiduria ir psichologinę pagalbą teikiančios viešosios įstaigos „Vaiko namas" psichologė Neringa Grigutytė.

„Išsiaiškinome, kad jei vaikas kreipiasi į auklėtoją ar mokytoją, į skundus reaguoja tik kas ketvirtas, tačiau reagavimas tik toks, kad pasikalba su vaiku, o į policiją kreipiasi tik kas dešimtas, - sakė psichologė. - Pedagogus galima suprasti, nes dažniausiai ir skriaudikai, ir nukentėjusieji būna jų auklėtiniai. Patekę į tokią situaciją suaugusieji stengiasi nuo problemos paprasčiausiai pabėgti." Psichologė akcentuoja: norint išvengti seksualinės prievartos, nuo mažų dienų būtina rūpintis lytiniu švietimu, kad vaikai suprastų, jog lytinis gyvenimas nėra gėdingas ir neturi būti nusikalstamas.