Ramūnas Likas. Pastebėjimai apie Lietuvos psichiatriją

Psichiatrijoje žinoma pirmiausia reiktų tvarkyti ambulatorinę grandį, bet tam iš esmės reikia pakeisti psichikos sveikatos centrų koncepciją. Pradžioje jiebuvo sukurti taip, kad aptarnautų visus toje teritorijoje gyvenančius ir deklaravusius gyvenamąją vietą gyventojus. Į jų misiją buvo įtrauktas ne tik gydomasis darbar, bet ir psichikos sutrikimų prevencija. Absoliuti psichikos sveikatos dalis tapo poliklinikų dalimis.

Kadangi nebuvo aiškiai reglamentuotas psichiatrijai skiriamų pinigų naudojimas tai pirmiausia buvo taupoma minimaliai komplektuojant personalą. Kita pinigų dalis (apie 40 procentų) ištirpdavo poliklinikose. Buvo deklaruojama, kad psichikos sveikatos centro komandą sudaro suaugusiųjų psichiatras, priklausomybės ligų psichiatras (narkologas) ir vaikų psichiatras, kurie bendrai naudojasi kitų darbuotojų paslaugomis: psichologo, socialinio darbuotojo, slaugytojos.

Visiškai nebuvo numatyta, kap tokie psichikos sveikatos centrai turėtų vystytis, kad padėtų spręsti aktualiausias mūsų visuomenės problemas kaip patį aukščiausią savižudybių skaičių, vaikų savižudybęs, agresyvų elgesį, bet kaip vykdyti prevenciją. Betaupant daugumoje centru narkologų neliko. Vaikų psichiatrai įdarbinami simboliškai po ketvirtį etato ar panašiai. Nebuvo nustatyta, kuri sritis kuria pinigų dalimi yra finansuojama. Buvo išleistos atskiros normos suaugusiųjų psichiatrijai, narkologijai ir vaikų psichiatrijai, bet visų šių normų nesilaikoma nuo jų išleidimo dienos. Iš esmės, kad šias normas vykdyti kiekvienos specializacijos psichiatras turėtų turėti pilnai sukomplektuotą specialistų komandą.

Kadangi kiekviename rajone to padaryti neįmanoma buvo rastas Saliamoniškas sprendimas, kuris skamba maždaug taip: kiekvienas psichikos centras turi teikti pilnos apimties visų sričių paslaugas. Jei kurios srities paslaugos jis negali teikti, tai turi sudaryti sutartį su kita įstaiga, kuri ją teiktų. Dar didesnę sumaištį įnešė ta nuostata, kad psichikos centras gauna finansavimą ne pagal gyventojų skaičių, o pagal prie poliklinikos prisirašiusius gyventojus. Tokiu būdu didelė dalis ypač rizikingo kontingento atsirado už borto, o prevencija tapo beprasmišku sakiniu PSC misijoje. Drąsiai galiu teikti, kad šiuo metu psichikos sveikatos centrai neturi jokios misijos, nieko nedaro, kad įtakoti sunkią emocinę mūsų šalie gyventojų būseną. Viskas, kas liko - konvejeriu išrašomi vaistai, kuriuos (daugumoje atvejų galėtų išrašyti bendrosios praktikos gydytojai. Kyla didelis klausimas dėl kai kurių sveikatos apsaugos ministro įsakymų teisėtumo ir atitikimo psichikos sveikatos įstatymui ir net šalies konstitucijai. Dabartiniu metu vaikų psichiatrai negali išrašyti jokių kompensuojamų vaistų (išskyrus šizofrenijos atvejus) ir visai nesuprantama kodėl niekas aukščiausiu lygiu nekelia šito klausimo.

Psichiatrinės tarnybos užsienyje irgi steigiamos regionų mąstu ir valdomos taip pat. Tokioje tarnyboje yra lyg atskiros komandos skirtos suaugusiems, senyviems ir vaikams. Pavyzdžiui vaikų psichiatro komanda (susidedanti maždaug iš 12 narių) Anglijoje aptarnauja 100 tūkstančių gyventojų, o Lietuvoje tai reikštų vidutiniškai tris rajonus. Pats išbandžiau, kad tai daryti galima, bet tam reikia turėti sukomplektuotą komandą. Tačiau turint ir kelių darbuotojų paramą pilnai dirbti trukdo tai, kad daugelis psichiatrijoje dirbančių specialistų nėra tinkamai paruošiami.Tik nesenai buvo išspausdintas profesoriaus Goštauto iš Vytauto Didžiojo universiteto straipsnis, kur galų gale aiškiai (pirmą kartą) pasakoma, kaip turėtų būti parengiami medicinos psichologai. Nėra normų, kaip parengti socialinius darbuotojus, kurie dirba psichikos sveikatos sistemoje ir lygiai taip pat nėra su praktika suderintų podiplominių kvalifikacijos kėlimo kursų ir programų.

Čia tiktų pažymėti, kad universitetai pretenduoja į vadovaujantį vaidmenį, bet deja nesugeba atlikti savo pirmaeilių pareigų - paruošti specialistų, o gydytojams kvalifikacijos kėlimo kursų metu dažniausiai pateikiama studentų lygio medžiaga. Taigi turi atsirasti kažkas, kas pradėtų ir universitetams kelti reikalavimus.

Vienas su psichiatrija susijęs klausimas, kuris pastoviai iškyla yra prievartinis gydymas. Dabartiniu metu tai yra suformuluota labai neapibrėžtai - pacientas turi būti pavojingas sau ar kitiems, o civiliniame kodekse dar pridėta, kad ir turtui.Vėlgi tai neleidžia imtis jokių priemonių psichikos ligų paūmėjimo metu. Maždaug reikia laukti, kol pradės lakstyti su kirviu ir panašiai. Dažnai kreipiasi giminės ar namiškiai, kad jau bijo gyventi su kokiu nors asmeniu ir nėra jokių aiškių priemonių kas ir ką turi daryti. Kiekviename rajone ar mieste yra susuformavę savos tradicijos. Tačiau tai visai neblogai išsispręstų, jei būtų parengtas rizikos vertinimo klausimynas (nieko naujo taip daroma daugelyje šalių).

Iš tiesų, kaip tvarkytis su rizikos valdymu galima būtų pasižiūrėti į Anglijos pavyzdį. Ten reaguojama visais atvejais ir po įvertinimo nutatoma, koks yra rizikos laipsnis ir pagal tai kaip toliau elgtis. Lengvesnės rizikos atveju asmuo išleidžiamas namo, bet palaikomas ryšys stebint ar situacija neblogės, o didesnės rizikos atveju imamasi apibrėžtų veiksmų. Šis klausimas aktualus ne tik psichiatrams, bet ir policijai, greitosios pagalbos tarnybai ir yra labai spręstinas.