Paciento mokestis: ar apsieisime be jo?

Vis dar vyksta ginčai, ar išgelbėtų medicinos įstaigas pacientų mokesčiai už vizitus pas gydytojus.Dėl paciento mokesčio yra dvi priešingos nuomonės: vieni teigia, kad jo reikia, gal tada žmonės nevaikščiotų pas daktarus be didelio reikalo; kiti mano, kad tada žmonėms, kurie tikrai serga, atsirastų dar daugiau problemų. Pasigirsta kalbų ir dėl galimo kompensuojamųjų vaistų kiekio mažinimo.

Eiti pas gydytojus - laisvalaikio užsiėmimas

Šiaulietė gydytoja Vilija pasisako už tokį mokestį: „Nežinau, kiek tai pagelbėtų poliklinikai finansiškai, tačiau neabejoju, kad sumažintų ligonių eiles pas gydytojus. Yra gana daug tokių pacientų, kuriems lankymasis pas gydytoją yra savotiškas laisvalaikio užsiėmimas. Kai kurie ateina 3-4 kartus per savaitę.

Kartais tik pasiklausti, ar verta vartoti reklamoje girdėtą naują maisto papildą, pasipasakoti apie savijautą. Poliklinikoje jie susitinka pažįstamų, diskutuoja, dalijasi ligų gydymo patirtimi. Sutinku, žmonėms ir to reikia. Dėmesio, bendravimo, žmogaus, kuris išklausytų. Tačiau kenčia tie, kuriems reikalinga gydytojų, o ne psichologų pagalba."

Šiaulių apskrities vyriausiasis gydytojas Kazimieras Ščeponavičius sakė, jog gydytojų nusiskundimų dėl netikrų ligonių jam tenka išklausyti kasdien.

Būtų genocidas?

Pačių ligonių nuomonė šiuo klausimu taip pat skiriasi. Reumatoidiniu artritu serganti šiaulietė Genovaitė sako, kad iš gydymo įstaigos grįžtanti dar labiau susirgusi: „Negaliu žiūrėti, kai bobutės šitaip „pramogauja". Gal paciento mokestis nors kiek atbaidytų ligų ieškotojus?" Tuo tarpu tokia pat liga serganti Vita mano, jog paciento mokesčio įvedimas būtų tolygus nepagydomomis ligomis sergančių ligonių genocidui. „Tiems, kurie ne ligų ieško, o jau serga, kas mėnesį būtina apsilankyti pas gydytojus.

Man dažniausiai reikia reumatologo konsultacijos. Tam turiu gauti šeimos gydytojo siuntimą. Vartojant labai stiprius vaistus, sutrinka virškinimo sistema, reikia gastroenterologo konsultacijos. Jei už kiekvieną apsilankymą pas gydytoją reikės mokėti, tai sužlugdys - ne tik materialiai, bet ir moraliai."

Garbaus amžiaus sulaukęs šiaulietis Viktoras svarsto, kad paciento mokesčio įvedimas gal padėtų įveikti gydytojams nešamus vokelius: „Sumokėtume oficialiai kasoje ir nebereikėtų sukti galvos, kiek kuriam daktarui duoti."

Daug triukšmo, mažai naudos

Kelmės rajono ligoninės vadovo Rimtauto Kavaliausko manymu, daug triukšmo sukėlęs mokestis neduotų naudos: „Nei valstybės biudžeto, nei sveikatos sistemos tai neišgelbės."

Šiaulių apskrities vyriausiasis gydytojas K.Ščeponavičius pirmiausia išskirtų du dalykus: „Vieni paciento mokestį laiko apsilankymo pas gydytoją registracijos mokesčiu, kiti - savotišku vokeliu gydytojams". Bet tai - skirtingi dalykai. Gydytojas sako, jog paciento mokestį Šiauliuose jau buvo bandyta įvesti prieš keliolika metų. Tačiau nepavyko, nes vietos politikai tam nesiryžo.

Tuomet, atrodo, buvo numatytas 1 lito mokestis. Panašus mokestis jau yra Vokietijoje, tačiau ten juo niekas nesidžiaugia. „Manau, finansinės naudos iš tokio mokesčio nebūtų, bet ligonių srautai šiek tiek sumažėtų. Reikėtų bandyti diferencijuoti: ūmių ligų pagalbai - žalia gatvė. Beje, kas būtų, jeigu, esant tokiam gydytojų užimtumui, jiems reikėtų dar ir paslaugos kvitelius išrašinėti? Pagaliau - dabar ne laikas tai daryti. Jeigu klestėjimo metais to nebuvo, dabar reikėtų susilaikyti. Tačiau kultūringa diskusija tegul vyksta. Kai visi ieškosime išeities, gal ir rasime."

Kas ieško, tas randa

Anot gydytojo K.Ščeponavičiaus, mes ne pirmi ir ne paskutiniai, ieškantys išeities. Kaip sektiną pavyzdį nurodė vieną didelę Norvegijos ligoninę: „Ten ligoninė pirmiausia moko pacientus, kaip gyventi sergant viena ar kita liga, sudaro netgi ligonių grupes, o tada jau šie savarankiškai renkasi ir dalijasi patirtimi. Ši praktika, sako norvegai, pasiteisino, ligoniai pas gydytojus daug rečiau atvyksta ir vaistų mažiau vartoja."

Mintame vaistais

Gydytojas turi tvirtą nuomonę - vaistų vartojame per daug, kartais atrodo, kad mes jais tiesiog maitinamės. Pirmiausia tai pasakytina apie kompensuojamuosius vaistus. K.Ščeponavičius dažnai girdi kolegų medikų skundus apie tai, kaip ligoniai juos reketuoja, reikalaudami vienokių ar kitokių vaistų. Vieni skundais grasina, kiti iš kabineto neišeina, kol negauna, ko nori.

„Kai aš dar dirbau poliklinikoje, iš kito miesto galo atvažiuodavo moteris vaistų, kurie kainavo 50 centų. Kelionė jai atsieidavo keliskart tiek. Klausiau jos, kodėl ji vietos vaistinėje tų vaistų nenusiperka? Ji atsakė: „Jeigu priklauso nemokamai, kodėl turėtų pirkti už savus?"

Vyriausiasis gydytojas mano, kad ir kompensuojamųjų vaistų klausimu reikėtų rimtų diskusijų. „Man patinka danų tvarka. Ten pilietis metams gauna, rodos, 1200 kronų. Jei nepanaudoja jų tais metais, pinigai perkeliami kitiems, o paskui - dar kitiems metams. Juos gali taupyti sunkesnės ligos atvejui. Jei reikia, savo vaistų pinigėlius gali perleisti šeimos nariui. Pats žmogus valdo savo pinigus. Tuo tarpu mūsiškė tvarka paremta egoistiniu „man priklauso". Mažai kas susimąsto, kad tie pinigai - iš mūsų bendros piniginės. Kuo daugiau išleidžiame kompensuojamiesiems vaistams, tuo mažiau jų lieka kitoms sveikatos sistemos reikmėms."

Dar būtų pusė bėdos, jei tuos vaistus vartotume pagal paskirtį ir tiek, kiek reikia. Bet, žiūrėk, išėjo žmogus Anapilin, o jo vaistinėlės turinys į bulviakasiui skirtą krepšį netelpa. O vaistai - vienas už kitą brangesni.

Gydytojas R.Kavaliauskas atkreipia dėmesį ir į tai, jog lietuviai suvartoja kur kas daugiau vaistų nei kitų šalių gyventojai. Ir dar - pas mus vaistai vieni brangiausių. „Žiū, kiek vaistinių - kiekviename žingsnyje. Ir dar nė viena nebankrutavo."

Specialisto komentaras

Liutauras Labanauskas, Lietuvos gydytojų sąjungos pirmininkas

Ne apie paciento mokesčius reikia kalbėti, o kuo greičiau įvesti savanorišką sveikatos draudimą. Ir pagaliau aiškiai įvardyti, kiek iš tiesų kainuoja vienokia ar kitokia medicinos paslauga mūsų šalies gyventojui. Tada galima būtų tiksliai pasakyti sumą, kiek pacientui reikia primokėti. Tik tada gali būti sudaromos sutartys su draudimo kompanijomis. Žmonės galės apsispręsti, draustis savanorišku sveikatos draudimu ar ne.

Jeigu draudžiamės, mokame draudimo įmokas, o už mūsų gydymą atsiskaito draudimo kompanija. Jeigu nusprendžiame nesidrausti - visas reikalingas priemokas susimokame patys. Bazinė kaina (tai yra ta suma, kurią už mus sumoka ligonių kasos) turėtų likti tik tam tikroms paslaugoms, teikiamoms pacientams pagal gyvenamąją vietą. Tačiau panorėjęs gydytis kitur ar gauti papildomų paslaugų, žmogus turėtų už tai mokėti papildomai (arba už jį sumokėtų draudimo kompanija).

Kai kas pateikia tokį argumentą: paciento mokestis - tai drausminanti priemonė. Nemanau, kad taip yra. Koks čia drausminimas? Jeigu teks mokėti litą ar penkis, tai bus tik nervų gadinimas. Gauta suma medicinos įstaigos problemų neišspręs. Tuos, kas taip kalba, pavadinčiau utopistais. Nereikia jokių diskusijų, užtenka pasakyti tik vieną žodį - „priemoka" - ir žmogus pradeda nervintis. Ir visiškai natūralu, nes nesupranta, apie ką kalbame. Galvoja - kodėl aš dar turiu mokėti, jeigu ir taip mokesčius moku? Juk niekas nežino, kiek iš tiesų kainuoja gydymas.

Valstiečių laikraštis