Optimistinis požiūris į gyvenimą

Kauniečiui Pranui Kudrevičiui optimizmo galėtų pavydėti ne vienas. Šypsena ir spinduliuojamas optimizmas - ne poza. Paprasčiausiai jis toks yra. Darbštumas, šviesus požiūris į gyvenimą padėjo atlaikyti negandas, suteikė jaunatviškos energijos, žvalumo. Balandžio viduryje jam sukaks 76-eri metai. Jis ne iš tų, kuris dejuoja menkiausiai nesėkmei ištikus. Jo gyvenimo kelyje stebėtinai pastoviai ir lygiagrečiai ėjo darbas bei didelė trauka prie meno saviveiklos.

Darbo ir kūrybos džiaugsmas

Ilgametėje Prano profesinėje karjeroje buvo tik viena darbovietė - LKD Kauno įmonė (dabar UAB „Atropa"). Šioje įmonėje nuo jaunystės dirbo baldų ceche staliumi. Po darbo su bendraminčiais dažnai lankydavosi kurčiųjų klube. Buvusi klubo vedėja Danutė Ramonienė temperamentingą, humorą mėgstantį vyrą pakvietė į dramos būrelį. Vaidinti sekėsi, augo patirtis, gebėjimai, tvirtėjo trupės aktorių tarpusavio saitai, taip atsirado dar vienos pareigos - vaidyba.

Darbas įmonėje kurčiam žmogui buvo ekonominės gerovės garantas, o meno saviveikla teikė ieškojimo bei kūrybos džiaugsmą. Darbovietėje ir kultūros namuose Pranas buvo gerbiamas ir mylimas už draugiškumą, pareigingumą, nuoširdžią simpatiją jį supantiems žmonėms. Įmonėje jis išdirbo beveik keturiasdešimt penkerius metus ir, dėl ekonominės krizės uždarius baldų cechą, išėjo į užtarnautą poilsį. Atsirado daugiau laiko namų, sodo, ūkio darbams, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Penkiasdešimt trejus metus scenai atidavęs vyras vis dar aktyvus, ramiai sėdėti namuose jis tiesiog negali. Bendra kūryba, darnus kolektyvas, vis nauji tautiniai šokiai, vaidmenys, išraiškos formų ieškojimo idėjos jam teikia džiaugsmą ir malonumą.

Vaikystės namai - karo liepsnose

Nuo vaikystės Prano gyvenimas - kaip banguota jūra, pilna pakilimų ir nusileidimų. Jis gimė prieškariu, Žiežmarių apylinkėje, Bijautonių kaime, mažažemių valstiečių šeimoje, kurioje, be jo, augo sesuo ir brolis. Penkiametis kartu su kitais vaikais žaidė, lipo į aukštą medį, norėjo pasiekti viršūnę, nukrito, patyrė sunkią galvos traumą. Po šios nelaimės berniukas apkurto, daugiau niekada nebegirdėjo jokių jį supančios aplinkos garsų.

Sulaukusį mokyklinio amžiaus tėvai vaiką nuvedė į kaimo pradinę mokyklą. Kurčias berniukas nesuprasdavo, kas sakoma, todėl nieko neišmokdavo. Už tai mokytoja jį dažnai bausdavo. Pradinės mokyklos neužbaigė - kilo karas. Gimtieji tėvų namai stovėjo ant aukštos kalvos, netoli pagrindinio Kauno - Vilniaus kelio. Per susišaudymą sudegė namas, teko glaustis pas gerus žmones to paties kaimo kalvos slėnyje. Atstatytu namu šeima džiaugėsi neilgai. Grįžus frontui, bėgant vokiečiams, karo liepsnos vėl pasiglemžė gimtuosius namus. Nurimus karo audroms, žmonės vėl kūrėsi, tvarkėsi, dirbo ūkio darbus, laukė geresnio gyvenimo pragiedrulių. Tačiau rytojus gero nežadėjo. Keitėsi santvarka, visus kaimo gyventojus suvarė į kolūkius.

Darbas kolūkyje, mokslai Vilniuje

Jauną, sumanų, kurčią kolūkietį brigadininkas mėgo. Jam patikėjo porą arklių, vežimą, paskyrė prie lauko darbų. Vėliau leido dirbti su mechaniniais agregatais, išmokė vairuoti ir dirbti su traktoriumi.

Netikėtai gautas laiškas pakeitė jauno vyro gyvenimą. Vilniaus kurčiųjų mokykla pakvietė mokytis, įgyti profesiją. 1954 m. išvyko į sostinę, mokykloje pasirinko staliaus specialybę. Mokytis reikėjo dvejus metus. Paskutiniais mokslo metais į mokyklą įstojo mokytis nauja būsimų siuvėjų grupė. Tarp naujokių Pranas pastebėjo gerai kalbančią, bet negirdinčią merginą. Ji apkurto dėl ligos būdama dvidešimties metų. Dėl šios priežasties ji turėjo palikti Druskininkų pieninėje laborantės darbą, įgyti kitą profesiją. Jauni žmonės suprato vienas kitą, susidraugavo. Užbaigęs mokyklą, Pranas išvyko į Kauną, išsinuomojo butą, įsidarbino LKD Kauno įmonėje staliumi. Onutei (toks merginos vardas) liko dar vieneri mokslo metai.

Šeima

Po metų, užbaigusi mokyklą, Onutė taip pat įsidarbino LKD Kauno įmonėje siuvėja. Abu domėjosi kurčiųjų draugijos gyvenimu, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Panašus likimas, bendri interesai dar labiau suartino ir jie sukūrė šeimą.

Abu rūpestingai augino du vaikus - sūnų Rimą ir dukrą Rasą. Pranas neskirstė darbų į vyriškus ir moteriškus, mokėjo atlikti įvairius namų ruošos darbus, gebėjo ir valgį paruošti, ir vaikus prižiūrėti. Šeimos namai buvo netoli abiejų darboviečių, tad neretai į repeticijas ar į darbą nusivesdavo ir vaikus.

Visuomeninei veiklai laiko negailėjo ir Onutė, neskaičiavo jo valandomis. Moters aktyvumą, dalykines savybes gerai įvertino bendruomenės nariai. Ji buvo išrinkta LKD Kauno teritorinės valdybos pirmininke ir šias pareigas ėjo iki senatvės pensijos.

Vaikai jau buvo užauginti - atėjo laikas abiem džiaugtis gyvenimu. Tačiau išskyrė juos netikėta sunki Onutės liga ir mirtis. Pranas neteko žmonos, vaikai - mylinčios, rūpestingos motinos.

Dukra Rasa dirba ir gyvena Amerikoje, augina dukrą Jurgitą ir sūnų Manfredą, sūnus Rimas užaugino vieną sūnų Tomą, kuris šiuo metu dirba Anglijoje.

Saitai su kolektyvu nenutrūko

Po nelaimės ar netekties reikia laiko, kol nurimsta skausmas. Kiekvienas žmogus atsidūręs panašioje situacijoje elgiasi skirtingai. Vieni skaičiuoja bėgantį laiką tarp keturių sienų, kiti ieško išeičių. Pranukas - taip jį šiltai vadina Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro meno vadovė Vida Eskertienė, grįžo į kolektyvą.

„Pranas pareigingas, tvarkingas, teisingas žmogus. Jis tiesiog nemoka meluoti, yra atviras ir nuoširdus", - sakė tą dieną centre apsilankiusi buvusi UAB „Atropa" direktoriaus pavaduotoja Danutė Ramonienė.

Kai aplinkiniai myli, gerbia, bendruomeninis gyvenimas nevargina. Kultūros namų kolektyvas Pranui - lyg antrieji namai. Kartu su kitais saviveiklininkais jis stengiasi bendruomenės gyvenimą padaryti turiningesnį, įdomesnį. Kiekvienam pasirodymui kolektyvas kruopščiai ruošiasi, išmoko naujų tautinių šokių, pastatė daug spektaklių, pantomimų, etiudų.

Pranas ypač šiltai prisiminė dabartinės pantomimos būrelio vadovės Jūratės Viničenkienės parengtą bendrą Kauno miesto pantomimos ir plastikos teatro artistų bei Kauno kurčiųjų bendruomenės kultūros namų saviveiklininkų projektą. Teatro artistai ir kurtieji saviveklininkai pastatė spektaklį „Pelenė", kuris teatre buvo rodomas tris kartus ir turėjo didelį pasisekimą.

Saviveiklininkai mielai vaidina kituose bendruomenės renginiuose, dalyvauja žiemos ir pavasario „mūšiuose", „pasislepia" po spalvingais Užgavėnių drabužiais.

Skleisti optimizmą aplink save ir kitiems Pranas dar nepavargo. Kiekvienu nauju vaidmeniu jis dovanoja ir palieka dalelę savęs.