Naujausi straipsniai
Pone daktare, man vos ne kasnakt sapnuojasi, kad esu arklys...- Pone daktare, man vos ne kasnakt sapnuojasi, kad esu arklys...
Vaistų paieška
|
Nesame bejėgiai prieš skausmą
2008, Lapkritis 10 - 17:12
Lėtinis skausmas - griaunanti jėga, tik išlaisvinti iš jo žmonės gali bendrauti, kurti, atranda stiprybės tęsti gyvenimą. Ir bet kuri liga pasidaro bejėgė prieš žmogaus dvasios didybę. Lietuvoje vėžiu suserga apie 16 tūkst. žmonių per metus. Ne visi jie pasveiksta. Skausmas dažnai kankina šia liga sergančius žmones, prie jo, kaip ir prie mirties, priprasti neįmanoma. Apie tai, kaip svarbu padėti nugalėti skausmą, kalbamės su Lietuvos onkologijos instituto skausmo kabinete dirbančia gydytoja Janina Buterlevičiūtė, slaugytoja-socialine darbuoja Danute Butėniene ir slaugytoja vienuole Jurgita Bartusevičiūte. Griaunanti jėga Jau aštuntąjį kartą Lietuvoje vyksta renginiai „Europa prieš skausmą". Tai Europos skausmo draugijų federacijos iniciatyva, skirta supažindinti visuomenę, medikus, sveikatos politikus su didžiąja sveikatos priežiūros problema - lėtiniu skausmu. Ši iniciatyva buvo oficialiai įteisinta 2001 m. spalio 9 d. Briuselyje, kai Europos Parlamente buvo paskelbta lėtinio skausmo, kaip savarankiškos ligos, deklaracija. Spalio 20-29 dienomis Lietuvoje vyko savaitės „Europa prieš skausmą" renginiai, kurių pagrindinis organizatorius yra Lietuvos skausmo draugija. Šioms moterims dažnai tenka palydėti iškeliaujančiuosius Anapilin, sumažinant jų patiriamą skausmą. Žinoma, tenka padėti ištverti šį išėjimą ir dvasiškai. Kartais lieka tik vienintelė užduotis - padėti ligoniui oriai palikti šį pasaulį ir, jeigu įmanoma, leisti įgyvendinti paskutines svajones. Man skaudu, kad tau sunku Skausmo kankinami žmonės dažnai nieko negali veikti. Baisi yra fizinė kančia, tačiau žmonės nori užbaigti pradėtus darbus. Išlaisvinti iš skausmo jie gali bendrauti ir kurti. Nesistenkime prie sunkiai sergančiojo vaidinti. Jei tikrai žinai, kad jis miršta, tačiau vis tiek pūti miglą į akis, - darai nusikaltimą, po tokių lankytojų jis bus daug labiau pavargęs, nei po sunkios gydymo procedūros.„Reikia gerbti žmogų ir sakyti tiesą: „Man skaudu, kad tau sunku", arba kalbėti bet ką kita, neliečiant ligos temos. Jei ašaros užgniaužia gerklę ir nieko negali pasakyti - nieko ir nesakyk, niekas iš tavęs nereikalauja. Vien buvimas greta yra labai svarbus dalykas", - kalba Jurgita. Pasak jos, dažnai žmonės miršta pykčio ir derėjimosi fazėje: „Jeigu Dievas yra, tai kodėl jis nori mano kančios?" Mes visi patekę į krizę kartais tampame savanaudžiais. Yra labai piktų žmonių. Tačiau Biblijoje pasakyta - kam tą akmenį nešiojiesi? Mylėk ir savo priešą." Iki paskutinės minutės Reanimacijos slaugytojos Almos tėtis buvo stiprus žmogus, suprato, kad serga ir sakė: „Aš ją, tą ligą, nugalėjau". Būtent priimdamas ją, nepykdamas. Kol tik paėjo, tol dirbo. Labai rūpinosi kaimynais. Kaime, kuriame gyveno, daug vyrų jau buvo išmirę, tad jis eidavo padėti vienišoms moterėlėms, dalgį išplakdavo ar tvorą paremontuodavo. Jau sunkiai bepaėjo, kaimynai matė, kaip jis kelyje dažnai pargriūdavo, tačiau keldavosi ir vėl eidavo. „Mama vis prašė - tu geriau save pasaugok, namie darbus padaryk. O jis eidavo su kaimynais pasišnekėti, išsipasakoti. Negalėjo atvirai kalbėti šeimoje, kad mes nesigraudintume. Buvo linksmas žmogus, dažnai pajuokaudavo. Taip elgėsi iki paskutinės dienos. Jis jau gulėjo patale, o aplink ropinėjo mažutis anūkėlis. Tėtė nusišypsojo jam ir pamerkė akį - kad mažasis nebijotų, linksmą senelį prisimintų. Klausdavau - tėte, ar tu nebijai? Jis sakė, ne, Alma, aš nieko nebijau. Ir mums nuo to darėsi ramiau. Jis išėjo labai netikėtai. Vakare tėtę paralyžiavo, o kitą dieną apie pietus jis mus paliko. Neprarado sąmonės iki paskutinės minutės. Iš ryto, kai supratau, kad jau neilgai jį turėsime, pasakiau: „Tėte, aš myliu tave..." Pirmą kartą gyvenime. Jis pasižiūrėjo į mane taip švelniai, taip ypatingai. Ir iškeliavo. Man buvo lengva paleisti jį, džiaugiuosi, kad tai pasakiau, kad... suspėjau pasakyti", - pasakojo Alma. Tegul medžiai ošia Kazimieras pasakė: „Šiemet sodinsiu medžius." Jis labai mylėjo mišką. „Sesele, jūs man padėsit, ir aš eisiu sodinti miško. Ar dar man galima?" Sakėme, Kazimierai, jei taip labai nori, tai tau bus leista ir iš anapus. Aš noriu dainuoti Dainininkė Ilona sirgo sunkia kaulų liga - nebelaikė stuburas, lovoje pasiversdavo tik kitų padedama, labai skaudėjo. Gavusi didelę dozę nuskausminamųjų, jau galėjo pasėdėti, o vėliau, vyrui padedant, ėmė vaikščioti po kambarį. Štai tada ji iškėlė savotišką ultimatumą: „Bus mūsų, senųjų dainininkų, vakarėlis, žūt būt turiu užlipti į sceną ir padainuoti!" Ir ji tai padarė. Ilonai buvo paskirtos didelės dozės hormoninių vaistų, uždėti keli korsetai. Žinojome, kad jai tai labai svarbu, ji privalo dainuoti, tai - jos paskutinių dienų svajonė. Ir ji tai padarė. Labai šauniai sudainavo. Kai Ilona, avėdama aukštakulniais ir vilkėdama vakarine suknele lipo į sceną, spinduliavo džiaugsmu ir atrodė dešimčia metų jaunesnė. Blynukai anūkėliams Marijos pilve priaugo daugybė auglių, kurie kėlė diafragmą, trukdė vaikščioti, jai labai skaudėjo. Močiutė gyveno kartu su vaikais ir anūkėliais, o tie buvo dar mažučiai ir nesuprato, kodėl ji negali jų, kaip anksčiau, pasisodinti ant kelių? „Nelipk, vaikyti, močiutei sopa...", - sakydavo. „Marija, ką jūs darote? Ar yra kas namie?" „Ne, tuomet staigmenos nebus. Aš taip pat ir atgal į patalą sugrįšiu." Ji paprastai nebūdavo viena, o tada, matyt, jai taip pagerėjo, kad visus paleido ir suspėjo padaryti, ką sumaniusi. Atsisveikinimai be žodžių Patys gražiausi atsisveikinimai yra be žodžių. Buvimas greta, nesivaržymas savų ašarų. Prisilietimas. Vidai tą dieną buvo labai silpna, ji gulėjo ir prašė, kad niekas nekalbėtų. Sėdėjome ir tylėjome. Matėme, kad silpsta. Tada vyras priėjo prie galvūgalio ir su tokia meile ir iškalbingumu uždėjo rankas žmonai ant galvos. Rankos viską pasakė - kaip jiems svarbu vienas kitą turėti, suprasti, mylėti, būti kartu. Ji jautė tas rankas ir suprato, ką jos reiškia. Kad jis ją myli. Tas buvimas, sėdėjimas greta ir net patalo paglostymas - tai labai daug.
|
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
Komentarai
Skelbti naują komentarą