Mes gyvename

Po šalies ligonines keliauja žmonių, gyvenančių su persodintais organais, ir tų, kurie dar laukia išsigelbėjimo - transplantacijos, portretų paroda.

Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis", vienijanti žmones, kurių gyvybę gali išgelbėti kokio nors organo transplantacija ir gyvenančius su svetimais organais, turi apie 1000 narių. Svarbiausias asociacijos tikslas - propaguoti organų donorystę. „Daugumai sunkių ligonių tai vienintelė galimybė gyventi", - akcentuoja Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis" prezidentė Ugnė Šakūnienė.

Ar ligonių pasaulis skiriasi nuo sveikųjų?

„Susirgau po gripo komplikacijų. Buvau 11 metų, kai pradėjo „streikuoti" inkstai", - pasakojo Ugnė. Po keleto metų inkstai nustojo veikti, buvo pradėtos dializės - nuodingų medžiagų išvalymo iš kraujo procedūros. Mama, pamačiusi, kad dukra neišgyvens, nusprendė dovanoti savo inkstą. Tai buvo beveik prieš 25 metus. Su mamos inkstu Ugnė gyveno šešerius metus. Jam nustojus veikti, persodino tėčio inkstą, su kuriuo gyvena jau 18 metų.

Ar dabar jaučiasi daugiau sveika, ar ligonė?

„Žinau, kad daug ko negaliu (sunkiau kelti ir nešti, bėgti, maudytis vėsiame vandenyje, dažnai kimba įvairios infekcijos, nes tenka naudoti vaistus, slopinančius imunitetą, kad nebūtų atmestas persodintas organas), bet apsipratau. Na tai kas, kad tenka kažko atsisakyti, karts nuo karto gydytis ligoninėje, manau, kad mano gyvenimas ne mažiau kokybiškas, nei daugumos sveikųjų. Daug dirbu „Gyvasties" asociacijoje, kur mus vienija bendras likimas. Kadaise mėginau derinti du darbus - esu dirbusi Kultūros ministerijoje, Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje, tačiau matau, kad reikia apsiriboti vienu. Mėgstu keliauti, esu buvusi daugelyje Europos šalių, turiu daug draugų", - sakė moteris.

Vienintelis noras - inkstas

Ikimokyklinukė Kamilė per kiek vieną šventę turėdavo vienintelį norą - greičiau gauti inkstą. „Pernai prieš Kalėdas dukrelė net Kalėdų Seneliui šį norą parašė. Pasirodo, būna stebuklų. Gal tiesiog reikia turėti svajonę, tikėti ja ir laukti, kada tai virs realybe. Kamilė buvo dializuojama beveik ketverius metus, gyvenome viltimi, kad jai bus persodintas inkstas, ir ji gyvens kaip visi vaikai. Dar prieš mėnesį iki transplantacijo lankiausi Nacionaliniame transplantacijos biure. Imunologai patvirtino, kad Kamilei tikimybė sulaukti tinkamo donoro - maža, jos imunologiniai duomenys labai saviti. Tai man padėjo apsispręsti padovanoti dukrai savo inkstą. Bet po mėnesio atsirado tinkamas donoras, apėmė begalinis džiaugsmas, jaudulys, baimė, vėliau - ir liūdesys, kad kažkam labai nepasisekė, kad donoro artimieji išgyvena begalinę netektį", - pasakojo Kamilės motina.

„Tie, kurių krūtinėje plaka donoro širdis, kuriuos nuo kraują valančių apa ratų išgelbėjo inksto persodinimas, iš mirties nagų ištraukė kepenų, iš tamsos - ragenos transplantacija, niekada neužmirš tų, kurių dėka jie gyvena ar mato", - apibūdino pašnekovė.

Nauji rekordai

U.Šakūnienė pastebėjo, kad dauguma „Gyvasties" asociacijos narių su donorų organais gyvena jau antrą dešimtmetį: „Keletas vaikinų po inksto transplantacijos dirba statybose. Kai kurie Lietuvoje, kai kurie užsienyje. Jie niekuo nesiskiria nuo kitų jaunų žmonių, kuriems neteko patirti tokių sveikatos išbandymų. Tarp mūsų yra profesorių, politikų, verslininkų ir bankininkų, yra auginančių vaikus. Savotiškas rekordininkas - Petras Makauskas iš Kelmės, su persodintu inkstu gyvenantis jau 32 metus. Po inksto persodinimo operacijos sūnų susilaukė Monika ir Nijolė, Simona - dukros".

Inksto persodinimo operacijos Lietuvoje pradėtos prieš 38 metus, širdies persodinimo - prieš 21 metus. Su persodinta širdimi gyvenantys žmonės jau kopia į antrąjį dovanoto gyvenimo dešimtmetį.

Įvairiapusė padėka

„Šia paroda norime padėkoti žmonėms, kurie sunkią netekties valandą ryžosi išgelbėti kitų žmonių gyvybes. Jiems tie „kiti" buvo nepažįstami, bet svarbūs. Dėkojame ir mūsų artimiesiems - mamoms, tėčiams, broliams, seserims, žmonoms ir vyrams, kurie dovanojo mums savo inkstą ar dalį kepenų", - sakė U.Šakūnienė.
Ši paroda - padėka ir medikams, dirbantiems intensyviosios terapijos skyriuose, imunologams, anesteziologams, chirurgams, terapeutams, sesutėms, slaugėms. Visiems, be kurių dauguma tų žmonių šiandien negalėtų gyventi.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 600 žmonių su persodintu inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais, kasa. Daugiausia iš jų - apie 500 - gyvena su svetimu inkstu, keliasdešimt - su persodinta širdimi, šiek tiek mažiau - su persodintomis kepenimis, plaučiais ir kasa.

„Paroda taip pat siekiame priminti, kad į laukiančiųjų organų persodinimo eilę gali patekti bet kas. Ne vieną sunki liga pakirto po gripo komplikacijos, apsinuodijus maistu ar medikamentais, užsikrėtus hepatitu B, C ar kitais virusais", - pastebėjo U.Šakūnienė.

Lietuvoje kasmet atsiranda apie 100-200 žmonių, kuriems reikalinga transplantacija, donorų būna 30-40. Taigi kol kas atsidurti eilėje tarp laukiančiųjų transplantacijos tikimybė yra kur kas didesnė nei tapti donoru.