Kada reikia mokėti už gydymo paslaugas?

Pacientai ligonių kasų teiraujasi, kodėl gydymo įstaigos iš jų reikalauja mokėti už suteiktas gydymo paslaugas. Kartais pacientų prašoma atsilyginti net už būtinąją medicininę pagalbą.

Tokio pobūdžio klausimų kasdien gaunama vis daugiau, deja, jie dažniausiai yra anoniminiai, nenurodomi konkretūs faktai, tad ligonių kasos jų negali ištirti ir užkirsti kelio galimiems piktnaudžiavimams.

Pacientams privalu žinoti, kad gydymo įstaigose, turinčiose sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl gydymo paslaugų išlaidų apmokėjimo, šių paslaugų teikimo tvarka nepasikeitė: apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, gavusiems šeimos gydytojo siuntimą, daugeliu atvejų pirminės ambulatorinės, stacionarinės, reabilitacijos paslaugos, reikiami tyrimai ir konsultacijos teikiami nemokamai. Už šias paslaugas gydymo įstaigoms sumoka ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis.

Tad išgirdę siūlymą susimokėti, turėtumėte paprašyti gydytojų arba gydymo įstaigų vadovų įrodyti, kodėl prašoma atsilyginti už suteiktą paslaugą. Jeigu atsakymo nepavyksta gauti, teritorinės ligonių kasos pacientams tikrai padės aiškinantis, ar būtina konkrečiu atveju mokėti.

Įteisinti mokėjimo atvejai yra tik keli. Pirmiausia, Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pacientai (tai yra - apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu), turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas,  savo  iniciatyva  pasirenkantys  brangiau   kainuojančias paslaugas,  medžiagas,  procedūras, patys sumoka šių  paslaugų,  medžiagų, procedūrų   faktinių  kainų  ir  nemokamų   paslaugų,   medžiagų, procedūrų  bazinių  kainų  skirtumą  Sveikatos apsaugos  ministerijos nustatyta tvarka. Bet jei pacientai,  turintys teisę  į  nemokamas asmens sveikatos priežiūros  paslaugas,  savo iniciatyva  pasirenka  papildomas paslaugas  ar  procedūras,  šių paslaugų ar procedūrų kainą jie apmoka patys.

Be to, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kainų bei paskesniais šio įsakymo pakeitimais, pacientas sumoka už paslaugas, numatytas šiame sąraše. Pavyzdžiui, už hormoninį tyrimą, akupunktūrą bei manualinę terapiją, sveikatos tikrinimą vykstant į užsienį, norint įsigyti civilinį ginklą, gauti vairuotojų ir aviatorių mėgėjų pažymėjimą, už papildomą individualią ligonio priežiūrą ir slaugą, kosmetinės chirurgijos operacijas ir kosmetologijos procedūras, dantų protezavimą bei implantavimą ir keletą kitų paslaugų.

Iš paciento gali būti paprašyta susimokėti, jeigu jis nenori laukti eilėje tam tikro tyrimo arba procedūros, pats pageidauja skubiau gauti paslaugą.
Taip pat pacientui gali tekti mokėti už paslaugas, kai sveikatos priežiūros įstaiga yra išnaudojusi lėšas, numatytas sutartyje su teritorine ligonių kasa, ir įstaigos administracija matomoje vietoje yra paskelbusi, kad laikinai dėl lėšų trūkumo negali teikti tam tikrų planinio gydymo paslaugų, o apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu pacientas, norėdamas skubiai gauti paslaugą, sutinka pats už ją mokėti.

Tikrai nekiltų įvairių nesusipratimų ar net konfliktų, jeigu gydymo įstaigose visų teisėtai papildomai apmokamų paslaugų kainos būtų paskelbtos pacientams gerai matomose vietose. Sveikatos priežiūros įstaiga turėtų pacientus gydymo pradžioje įspėti apie visas mokamas paslaugas ir patarnavimus, kad pacientai turėtų galimybę apsispręsti, ar už juos norėtų mokėti.