Donorystei lemtinga kiekviena minutė

Mirusiojo artimajam pranešti žinią apie mirtį - vienas sunkiausių momentų mediko darbe. Dar sunkiau atrasti tinkamus žodžius bei laiką pokalbiui apie galimybę mirusiojo organus dovanoti kitiems ir taip išgelbėti kelių žmonių gyvybes. Apsisprendimui lemtinga kiekviena minutė. O laiko būna per mažai.

Mirtis moko džiaugsmo

Klaipėdos universitetinės ligoninės medikai pastaraisiais metais vis drąsiau ryžtasi sudėtingam pokalbiui su mirusiojo artimaisiais. Pernai šioje gydymo įstaigoje sulaukta 18 potencialių organų donorų, iš kurių 10 padovanojo naują gyvenimą transplantacijos laukusiems žmonėms.

Reanimatologai dažniau nei kitų sričių medikai tampa mirties liudininkais ir tarpininkais tarp mirties bei galimybės gyventi. Būtent po jų pokalbio su mirusiojo artimaisiais ne vienam sunkiam ligoniui dovanojama viltis.

KUL vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis neslėpė, jog apie organų transplantaciją su mirusiojo artimaisiais yra tekę kalbėtis ir jam. Medikas bei patyręs vadovas pripažino, kad toks pokalbis - vienas sunkiausių gydytojui.

V.Janušonio manymu, moteriška prigimtis lengviau randa tinkamą žodį gedintiems artimiesiems.

Todėl dažnai šis sunkus pokalbis tenka KUL Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus anesteziologei-reanimatologei Laimai Inčiūraitei.

"Žmogaus egzistavimo pabaigos matymas mus keičia. Tačiau prie mirties neįmanoma priprasti, kaip ir prie sudėtingo pokalbio su pacientų artimaisiais pranešus apie mirtį", - tikino gydytoja.

Skubina fiziologija

Patyrusiems sunkią galvos traumą ar kitą sudėtingą galvos smegenų patologiją pacientams, nustačius smegenų mirtį, laukia pokalbis su artimaisiais dėl organų aukos - tam gydytojai turi mažai laiko. Kiekviena uždelsta minutė gali pražudyti laukiančiojo transplantacijos viltį.

"Jei paciento artimieji sutinka dovanoti organus, mūsų priedermė, kad ši auka būtų visavertė. Tad laikas labai svarbus, nes diagnozavus smegenų mirtį organizmas po truputį irsta", - aiškino gydytoja.

Nors pranešus apie mirtį iš pradžių gedinčiam žmogui leidžiama suvokti patį faktą ir išreikšti emocijas.

"Žinia apie artimojo mirtį prilygsta smūgiui. Žmogus kuriam laikui praranda blaivų protą, nes jam skauda. Neapgalvotas ir per greitas prašymas dėl donorystės būtų antras smūgis", - pasakojo gydytoja.

Reanimatologė pabrėžė, jog bet koks artimųjų sprendimas yra teisingas, nes taip išreiškiama mirusiojo arba jo šeimos valia.

Kortelė palengvina sprendimą

Nors požiūris į organų donorystę keičiasi, tačiau apsispręsti dėl aukojimo artimiesiems nėra lengva.

Pasak L.Inčiūraitės, sumaišties dėl galutinio sprendimo įneša abejonė, ar mirusysis būtų norėjęs dovanoti savo organus.

Atsakomybė už tai gula ant artimųjų pečių. Net po gedėjimo, kai artimieji būna susitaikę su netektimi, gali kilti abejonių, ar teisingai pasielgta, ar mirusysis būtų priėmęs tokį sprendimą. Šis klausimas gali kankinti visą gyvenimą.

Ar donoro kortelė palengvintų padėtį? Reanimatologė paaiškino, kad net mirus jos savininkui, atsiklausiama artimųjų valios. Būtent jie priima galutinį sprendimą.

"Donoro kortelė į klausimą dėl donorystės vienareikšmiškai atsako tuomet, kai žmogus yra vienišas. Bet kortelė turi kitą privalumą - artimieji ramesne sąžine priima sprendimą", - sakė gydytoja.

Tad aptarti šį klausimą patariama jaukioje šeimos aplinkoje, kad nelaimės atveju brangūs žmonės nesikankintų dėl atsakymo.

Per trumpas laikas apsispręsti - šį apgailestavimą iš donorų artimųjų reanimatologai girdi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Skauda visiems vienodai

L.Inčiūraitė pasakojo, jog pokalbis su mirusiojo artimaisiais visada būna neprognozuojamas. Kaip kalbėti su gedinčiu žmogumi, jai pašnibžda intuicija.

Kartais paciento artimieji kaltina dėl neišsaugotos gyvybės. Puolimo, tąsymo už rankų ir kaltinimų dėl neišsaugotos gyvybės - reanimatologė tikisi ir tokios reakcijos. Apie tai jai teko girdėti iš kolegų, nors pati nesusidūrė su tokia situacija.

"Bet kokia reakcija yra pateisinama ir suprantama. Į skausmą kiekvienas reaguojame skirtingai. Vieniems lengviau užsisklęsti, kitiems - šaukti ar kaltinti kitus", - tikino gydytoja.

Pasak L.Inčiūraitės, nesvarbu, su kieno, jauno ar pagyvenusio mirusiojo, artimaisiais kalbi - skauda visiems vienodai.

Reanimatologė pastebi teigiamus pokyčius donorystėje - žmonės labiau informuoti ir klausimas apie donorystę jų taip nebešokiruoja.

"Kiekvienas mūsų ar mūsų artimųjų vieną dieną gali atsidurti organo laukiančio žmogaus kailyje. Šis suvokimas daro mus jautresnius kito nelaimei", - mano pašnekovė.

Ko dažniausiai klausia mirusiojo artimieji? Pasak gydytojos, žmones neramina, ar nebus sudarkytas kūnas, kada bus galima atsisveikinti su velioniu arba kada bus atleikama organų eksplantacijos operacija. Kai kurie tuo momentu namuose uždega žvakę, taip pagerbdami mirusiojo atminimą.

"Organų paėmimo operacija atliekama labai kruopščiai, kaip ir visos kitos, tad apie kūno sudarkymą negali būti net kalbos", - nuramino L. Inčiūraitė.

Laukia transplantacijos

• inksto - 222 pacientai
• ragenos - 202
• širdies - 35
• kepenų - 33
• kasos inksto komplekso - 23

Potencialių ir efektyvių donorų skaičius

• 2008 m. - 77 ir 33
• 2009 m. - 89 ir 50

Pernai transplantuota

• mirusio donoro inkstų - 75
• gyvo donoro inkstų - 9
• kaulų čiulpų - 65
• ragenų - 60
• širdies - 7
• kepenų - 7

Išduota donorų kortelių

• iš viso - 12 121
• iš jų moterims - 7807 (64 proc.)
• vyrams - 4314 (36 proc.)
• Klaipėdos apskrityje - 945