Aplinkos baimė moterį įkalino namuose

Netikėtai apima siaubas. Šis jausmas nesirenka nei laiko, nei vietos. Dar nieko neatsitiko, bet jau ima klaikus nerimas. Būna, kad jis prislegia lovoje. Tuomet baisu atsikelti. Net kelias iki virtuvės atrodo ilgas ir neįveikiamas. Kai atrodo, kad ima judėti sienos, baimė tiek sustiprėja, jog, rodos, numirsi. Tokia savijauta vilnietei Ritai Prasmickienei yra labai gerai pažįstama, kaip ir kitiems sergantiesiems agorafobija - gana plačiai paplitusia, bet vis dar menkai žinoma ligai.

Baimė pažadina iš miego

Pirmuosius stipraus nerimo priepuolius buvusi anglų kalbos mokytoja R.Prasmickienė pajuto jau išėjusi į pensiją. Moterį ilgai tyrę medikai ją gydė nuo širdies ligų ir nesuprato, kodėl kartais staiga pakyla kraujospūdis. Galiausiai jai į rankas pateko angliška knygutė apie agorafobiją.

Ją perskaičiusi R.Prasmickienė suprato, kuo sega. Galiausiai diagnozę patvirtino ir medikai.

"Agorafobikai retai šneka apie save. Gėda, kad suaugęs žmogus kažko gali labai bijoti. Tačiau aš, kaip ir kiti, visuomet ieškau pasiteisinimų, kaip neišeiti iš namų. Aha, žiema, galiu paslysti, todėl geriau niekur neiti", - R.Prasmickienė su šypsena pradėjo vardyti gudrybes, kurių imasi nuolaidžiaudama ligai.

Tačiau atsidūrus agorafobijos spąstuose juokas neima. Moteris supranta, kad baimė yra nepagrįsta, kad vienas ar kitas objektas, veikla ar situacija nekelia realaus pavojaus, tačiau nerimas būna stipresnis už racionalų protą. Nežinia iš kur staiga atsiradusi baimė kartais net pažadina iš miego.

Nerimo priepuolis trunka dešimt minučių, kartais pusvalandį ar valandą. Jis gali ištikti bet kada, dažniausiai gatvėje ar kitoje viešoje erdvėje. "Prasidedant priepuoliui skrandžio srityje ima lyg drugeliai blaškytis. Sutrinka kalba. Apima nerimas. Ima pykinti. Kai pajuntu šaltį, drebulį, žinau, kad priepuolis baigiasi.

Net bijodavau išeiti pro buto duris. Jausmas toks, kad išėjęs atsirasi vandenyne ir jame nuskęsi. Dar neskęsti, bet jau ima trūkti oro, daužosi širdis, atrodo, kad miršti", - pasakojo R.Prasmickienė.

Kartą, susiruošusi išnešti šiukšles, dvi valandas įsitempusi žiūrėjo pro langą. Galiausiai jai pavyko suimti save į rankas ir išeiti į kiemą.

Žingsniuoja deklamuodama eiles

Moteris visada nešiojasi daug vaistų. Anksčiau nešiodavosi ir kraujospūdžio matavimo aparatą, kol nesugedo. "Lyg kažkur imčiau juo naudotis! Bet man ramiau. Nešiodavausi ir atsarginius drabužius. O jei gatvėje pasidarytų bloga ir mane paguldytų į ligoninę? Taip eidavau net duonos pirkti", - kalbėjo vilnietė.

Jei jau mirtinai prireikia nueiti į parduotuvę (pirkinius jai kelis kartus per savaitę atneša socialinė darbuotoja), R.Prasmickienė apgalvoja kiekvieną savo žingsnį. Vis ieško saugumo garantijų. "Buvo porą kartų, kai tik įžengiau į vidų ir iškart išbėgau, nes prieš akis pajudėjo visa siena. Vėliau pagalvojau: nueisiu tik iki kampo. Jeigu bus kas nors ne taip, visada galiu grįžti", - pasakojo R.Prasmickienė.

Jai kelią lengviau įveikti meldžiantis arba deklamuojant eiles. Dažniausiai moteris kartoja vieną ir tą pačią eilutę. O kai priartėja prie parduotuvės, ją padrąsina mintis, kad čia pat yra vaistinė. Jeigu jai nutiks kas bloga, nueis į vaistinę, kur jai iškvies greitąją pagalbą.

Norėtų gyventi prie ligoninės

Jei reikia kur toliau nusigauti, R.Prasmickienė visuomet važiuoja taksi arba prašo, kad pavežtų pažįstami. "Toks žmogus kaip aš negali važiuoti viešuoju transportu. Bijau, kad žmonių akivaizdoje ištiks priepuolis. Kokia gėda! Ką reikėtų daryti? Prašyti sustoti? Kas tau sustos?" - samprotavo moteris.

Nuolatinė baimė, kad ištiks nerimo priepuolis pakirto moters pasitikėjimą savo jėgomis. Todėl jai net buvo kilusi mintis persikraustyti gyventi prie kurios nors ligoninės.

"Tarsi tai užtikrintų, kad nemirsiu. Dabar svajoju, kad už sienos gyventų Pugačiauskienė (Elona Pugačiauskienė - R.Prasmickienė mėgstama terapeutė - red. pastaba). Bet nemanau, kad ji tuo labai apsidžiaugtų", - užsikvatojo R.Prasmickienė.

Išsipildė gyvenimo svajonė

Anksčiau R.Prasmickienė mėgo lankytis parodose, kino teatruose. Bet dabar apie tai tik pasvajoja. "Draugai kviečiasi į svečius, o aš net negaliu pagalvoti, kad eičiau kur iš namų", - sakė nuo agorafobijos kenčianti moteris.

Besiimanti visokių priemonių, kad tik išvengtų net ir trumpiausių kelionių, moteris pati save nustebino sugebėjusi nusigauti iki Anglijos. Ten buvusi anglų kalbos mokytoja labai gerai jautėsi, nes ši kelionė buvo viso jos gyvenimo svajonė.

"Mokiniai klausdavo, ar buvau kada nors Anglijoje. Saugodama savo pedagogės reputaciją sakydavau, kad aš jau pakeliui į ten. Negalėjau pasakyti, kad nebuvau, nes mano karūna būtų nukritusi", - vėl nesusilaikė nepajuokavusi R.Prasmickienė.

Kelionę į Didžiąją Britaniją jai suorganizavo agorafobija serganti ir knygą apie šią ligą parašiusi britė, išgirdusi, kad moteris knygą nori išversti į lietuvių kalbą. Antrą kartą šioje šalyje ji viešėjo kitos savo likimo draugės kvietimu.

Dalydama išverstos knygos apie agorafobiją egzempliorius R.Prasmickienė susipažino su daugybe šios ligos kamuojamų žmonių. Vienas jaunuolis jai pasakojo, kad jam kartais būna taip bloga, jog sėda į automobilį ir tol važinėja po miestą, kol mirtinai pavargsta.

"Įsitikinau, kad nerimą galima išmokti kontroliuoti. Vienoje angliškoje knygoje radau tokį receptą: ko bijoti? Blogiausia, kas gali nutikti, - numirsi. Bet kai numirsi, juk nieko nebebijosi", - drąsiai kalbėjo R.Prasmickienė.

R.Prasmickienės patarimai

Priepuolius sukelia vidinis nerimas. Todėl reikia išmokti neskubėti, neimti į galvą nesėkmių, ugdyti pasitikėjimą savimi. Pavydas, kaltės jausmas irgi jį gali išprovokuoti.

Reikia susirasti kokios nors veiklos. Man padeda rankdarbiai ir kryžiažodžiai. Kai susikaupiu ir juos sprendžiu, visos blogos mintys išsisklaido.

Parduotuvėje išsirenku kasą, esančią arčiausiai durų. Laukdama eilėje skaičiuoju aplink esančius daiktus, domiuosi, kiek kas kainuoja, kieno pagaminta.

Kai prasideda priepuolis, man geriausiai padeda kvėpavimo pratimai, normalizuojantys širdies ritmą. Jei įmanoma, atsigulu ar atsisėdu ir bandau atsipalaiduoti. Įsivaizduoju, kad esu malonioje vietoje, prisimenu, ką nors gera.

Kiekvieną kartą įveikusi priepuolį, save pagiriu, o kartais net nusiperku dovanėlę. Dažniausiai - kryžiažodžių žurnalą.

Specialisto komentaras

Gintautas Daubaras,

Antakalnio poliklinikos Psichinės sveikatos centro vadovas

Agorafobija - gana dažna genetikos nulemta liga, ja serga maždaug vienas iš 160 žmonių. Ji dažniausiai pasireiškia 25-35 metų žmonėms. Elgesio psichoterapija ir vaistais ligą galima visiškai išgydyti, jei ji neužleista. Palyginti su kitomis psichikos ligomis, agorafobija yra lengvai išgydoma. Tačiau diagnozuojant ši liga dažnai painiojama su širdies ir kraujotakos ligomis.

Ligoniai tam tikrose situacijose jaučia didėjantį nerimą, kuris pasireiškia svaiguliu, padažnėjusiu širdies plakimu, kvėpavimo sunkumu, prakaitavimu, burnos sausumu, alpimu ar net baime išprotėti. Visa tai gali peraugti į paniką. Sergantys agorafobija bijo išeiti iš namų, kur nors važiuoti ar eiti, būti ten, kur daug žmonių.