Kleptomanija

Kleptomanija (iš graikų kalbos „klepto" - vagiu ir „mania" - beprotybė, aistra) - liguistas potraukis vogti. Vagystė dažniausiai būna impulsyvi, bet kartais ji suplanuojama iš anksto.

Atrodo, kad kleptomanija tampa profesine Holivudo įžymybių liga. Pasaulyje nuo jos kenčia vienas iš dešimties tūkstančių žmonių, o tarp žvaigždžių vos ne kas trečias - kleptomanas.

Leonardas Dikaprijas vagia riešutus iš prekybos centro, Uma Turman - pieštukus, Vinona Raider gvelbia viską, kas po ranka pakliūva. Ji buvo pagauta su įkalčiais - krūva 5 tūkstančių dolerių vertės drabužių ir aksesuarų.

Karalienės margo vyras Henrikas IV, amžininkų teigimu, dievino svečiuose pavogti kokį nors niekniekį, o progai pasitaikius grąžinti daiktą šeimininkui ir pasijuokti iš jo nepastabumo.

Tipiškas elgesys

Kleptomanai - tarsi kilnūs plėšikai: drąsūs, mėgstantys rizikuoti, labai sąžiningi, nesavanaudžiai. Jie save ėsta ėda dėl kiekvienos vagystės, tačiau niekaip negali atsispirti traukai ką nors pavogti.

Kleptomanui net brangus daiktas neturi jokios materialinės vertės - jis neketina jo parduoti ar nešioti. Pavogtą daiktą su didžiausiu malonumu kleptomanas saugos ir apžiūrinės, prisimindamas palaimą, kurią patyrė jį vogdamas. Tokiu būdu kleptomanai atsikrato streso, vidinės įtampos, todėl ir vėl vagia.

Vienas kleptomanas kiekvieną mėnesį eidavo į vyriškų drabužių parduotuvę, matuodavosi kostiumą, ant jo apsivilkdavo savo drabužius ir išeidavo. Per metus jis pavogė 12 kostiumų, visi kabėjo jo spintoje sveikutėliai.

Kitas ligonis kolekcionavo kailines kepures. Policininkai, atėję daryti kratos, stebėjosi, kodėl žmogus tų kepurių nepardavė. Juk nors už pusę kainos jas pardavus buvo galima tiek visko prisipirkti. Kleptomanas įsižeidęs atsakė, kad gauna gerą atlyginimą ir nebuvo jokio reikalo turėti papildomų pajamų.

Ieškokite moters

Atlikdami didelį tyrimą Kanados mokslininkai sudarė statistinio kleptomano psichologinį portretą. Tai 36-erių metų moteris, vagianti jau šešiolika metų. Ji visuomet vagia viena, dažniausiai jai visiškai nereikalingus daiktus, neturinčius jokios materialinės vertės.

Vargšelė iš visų jėgų priešinasi spontaniškam norui ką nors pasisavinti, tačiau negali savęs įveikti. Prieš ką nors pavogdama ji junta didelę nervinę įtampą (specialistai pataria jos atsikratyti seksu, bėgiojimu ar pratimais sporto klube) arba didžiulį jaudulį, tarsi laukdama kokio nors džiugaus ir itin reikšmingo įvykio, o po vagystės patiria begalinį palengvėjimą.

Net ir pačios aistringiausios kleptomanės neina vogti kasdien - pernelyg didelis krūvis psichikai. Pavogusios jos kurį laiką gyvena patirto malonumo likučiais - kaip gavę dozę narkomanai.

Kleptomanams (jie sudaro beveik 5 procentus parduotuvių vagių) būdinga žemas savęs vertinimas, vienišumo jausmas ir nesąmoningas keršto troškimas. Todėl jie ir vadinami sąžiningais vagimis. Jie - įstatymų besilaikantys piliečiai, tačiau negalintys nevogti.

Išeitis - psichoterapijos seansai, taip pat hormonų sureguliavimas: hormonų audra kraujyje lemia ligos paaštrėjimą.

Universalus vaistas

Amerikiečiai mokslininkai pasiūlė kleptomanus gydyti preparatais, naudojamais alkoholizmui gydyti. Juk šių būklių simptomai labai panašūs.

Kaip ir alkoholikai, patologiški vagys labai gailisi dėl savo poelgio, patiria kaltės jausmą, juos apima depresija, bandoma net žudytis. Atitinkami vaistai nuramina, atpalaiduoja, gerina nuotaiką ir blokuoja vagystės teikiamą malonumo jausmą, gimstantį galvos smegenų požievyje.

Aštuoni eksperimento dalyviai patvirtino: kol buvo taikoma terapija, jiems pavyko kontroliuoti nesveiką potraukį vogti.