Isterija

Nesusimąstome apie tikrąją žodžių reikšmę ir skubame neigiamą savęs vertinimą vadinti nevisavertiškumu, jaudinimąsi - stresu, blogą nuotaiką - depresija. Taip nejučiomis vieni kitiems nustatome psichiatrines diagnozes.

Audringą neigiamų emocijų protrūkį dažnai vadiname isterija, o skandalingą, nemokančią susivaldyti asmenybę skubiai paskelbiame isterike.

Dažniausiai žodį „isterija" susiejame su moterimis, nes tik specialistai žino, kad šiuo terminu gali būti apibūdinami ir vyrai. Specialistai galėtų apie isteriją daug pasakyti, nes tai - liga, ir gana rimta.

Istorija

Nuo amžių ji buvo laikoma moteriška liga, susijusia su gimdos patologija. Pats pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „histera" - gimda.

Antikos gydytojai manė, kad gimda gali keliauti po visą kūną, pasiekti kvėpavimo takus ir paveikti dvasinę būseną. Beveik iki XIX a. vidurio isteriją buvo bandoma gydyti chirurginėmis gimdos operacijomis.

Šį žalingą gydymo būdą XIX a. pabaigoje pavyko paneigti prancūzui neuropatologui ir psichiatrui Žanui martenui Šarko (mums geriau žinomam kaip šarko dušo išradėjui). Kai pas Ž.M.Šarko stažavęsis Zigmundas Froidas Vienoje perskaitė pranešimą, kad ir vyrai gali būti isterikai, kolegos iš jo juokėsi.

Turėjo praeiti nemažai laiko, kad specialistai pripažintų akivaizdžią tiesą - isterija būdinga abiem lytims. Tiesa, ji labiau paplitusi tarp moterų, santykis būtų 3 ir 1.

Kilmė

Šio reiškinio kilmė buvo neaiški iki tol, kol XX a. viduryje amerikiečiai antropologai padarė sensacingą atradimą. Ekspedicija tyrinėjo gentį, gyvenančią kalnuose toli nuo civilizacijos. Būdingiausias šios genties bruožas - matriarchatas.

Psichiatrai, dalyvavę ekspedicijoje, norėjo išsiaiškinti, ar tokioje uždaroje bendruomenėje egzistuoja tos psichikos ligos, kuriomis serga vakariečiai. Pavyko nustatyti beveik visas žinomas psichikos ligas, taip pat ir isteriją. Lyčių santykis taip pat buvo 3 ir 1, tik atvirkštinis. Matriarchato sąlygomis isterikų vyrų buvo trigubai daugiau nei moterų.

Tikėtina, kad pavaldumas, priklausomybė, beteisiškumas verčia žmogų griebtis savotiškos psichologinės savigynos. Dabar, kai mūsų kultūros sąlygomis vyrų savimonė patiria krizę, neverta stebėtis, kad ir jiems būdingos isterinės reakcijos.

Požymiai

Isterijos požymiai sakoma, kad atsiranda nerviniu pagrindu. Tai nėra tikslu, turint omeny, kad nerviniai audiniai nepatiria jokių pažeidimų.

Isterija priskiriama prie neurozių, t. y. liguistų reakcijų į nemalonią situaciją. Įtakos turi ir įgimtas polinkis, nors paveldimumo poveikis isterijai dar nėra pakankamai ištirtas.

Į isteriją linkusios silpnos, priklausomos, pasiduodančios įtaigai, nebrandžios, tačiau turinčios didesnių ambicijų asmenybės.

Isterikams būdingas emocingumas ir polinkis į demonstratyvų, teatrališką elgesį. Manoma, kad ištikus isterijos priepuoliui sumažėja smegenų žievės poveikis už emocijas atsakingiems centrams. Įvyksta savotiškas perėjimas į primityvesnį, vaikišką lygmenį - atpalaiduojami su slaptomis ambicijomis, potraukiais ir kompleksais susiję elgesio modeliai. Dėl to laikinai gali sutrikti regėjimas ir klausa, kvėpavimas, judėjimas, kartais iki visiško paralyžiaus.

Isteriją kartais vadino didžiąja apsimetėle, turėdami omenyje ne sąmoningą simuliaciją, o nesąmoningą savigyną, kai žmonės būna kaip aikštingi vaikai ar bejėgiai kankiniai. Priekaištauti žmogui dėl tokių reakcijų nėra protinga - jis jų beveik nekontroliuoja. Svarbu išsiaiškinti, dėl ko taip atsitiko. Tuo jau daugiau nei šimtą metų, pradedant Z.Froidu, užsiima psichoanalitikai ir psichiatrai.

Kartais jiems pavyksta išsiaiškinti, nuo kokių nemalonumų (tikrų ar įsivaizduojamų - isterikams tai beveik tas pats) žmogus bando gintis iškreiptu būdu. Išsiaiškinus priežastį galima bandyti ją pašalinti.

Ligoniui tenka rinktis

Svarbu, kaip į viską reaguoja pats ligonis. Jam reikia pasirinkti būdą teisingai ir konstruktyviai spręsti savo problemas. Tai nėra paprasta.

Spardytis ištiktam isterijos - taip reaguoti į bet kokį gyvenimišką nepatogumą - daug lengviau. Kai kam tai tiesiog tampa gyvenimo būdu. Jų artimiesiems ypač sunku. Suprantama, kodėl žodis „isterikė" tapo beveik įžeidimu. Tačiau sergančiam žmogui reikia pagalbos. O jei pastebite, kad turite polinkį liguistai reaguoti, pasistenkite aiškiai suvokti savo problemas.

Iš esmės tai ir yra psichoanalizės užduotis. Tad be kvalifikuoto specialisto pagalbos neišsiversite. Bet nė vienas specialistas negalės taip giliai prasiskverbti iki jūsų gyvenimiškų problemų esmės kaip jūs pats.

Isteriškos asmenybės

Orleano mergelę balsai nuvedė tiesiai į laužą. Žymioji Žana D‘Ark, daugelio psichiatrų nuomone, sirgo isterine psichoze. Atitrūkus nuo visiškai nerealaus didvyrės paveikslo, sukurto kinematografininkų, tenka pripažinti, kad tikroji Žana buvo ne itin protinga, egzaltuota mergina ir pasižymėjo itin lakia vaizduote.

Žygdarbiams ją įkvėpdavo angelų balsai, stebėtinai laiku diktavę instrukcijas, kaip išgelbėti Prancūziją. Įdomu, kad tuos balsus Žana mokėjo neblogai valdyti, jai pavykdavo pasitelkti juos į pagalbą pačiais palankiausiais politiniais momentais. Klastingi politikai išnaudojo Žaną masėms įkvėpti, o paskui paprasčiausiai išdavė.

XX a. sekso simbolis Merlina Monro, daugelio ją pažinojusių žmonių teigimu, buvo itin neprognozuojama asmenybė: dėl jos isterijų dažnai nutrūkdavo koncertai ir filmavimai.

Ji suprato, kad vyksta kažkas negero, ir kreipėsi pagalbos į aukščiausios klasės specialistę Aną Froid, vienintelę iš šešių Z.Froido vaikų, pasekusių tėvo pėdomis. Ji nustatė, kad M.Monro - isteriška asmenybė.

Tai nebuvo sunku pastebėti ir ne specialistui. Nepasižyminti tobula išvaizda aktorė palankiai susiklosčius aplinkybėms sugebėjo prasimušti į šlovės viršūnę. Tai lėmė demonstratyvus ambicingas elgesys, taip pat aistringas noras kompensuoti sunkios vaikystės kartėlį. Asmeninis žvaigždės gyvenimas susiklostė nesėkmingai, nė viena santuoka neatnešė laimės. Dievinama milijonų svetimų žmonių ji negalėjo su niekuo užmegzti artimų santykių. depresijos priepuolius mėgino „gydyti" alkoholiu ir narkotikais.

Egzistuoja daugybė jos žūties versijų, taip pat ir žmogžudystė dėl politinių motyvų. Tačiau psichiatrams atrodo visiškai įtikėtina savižudybės esant stipraus afekto būsenos versija.