Kas iš tikrųjų mus valdo

Vienas pokario žurnalistas yra pasakęs: „duokit man visą žiniasklaidą dviem savaitėm ir aš padarysiu Hitlerį šventuoju“. Ar kada susimąstom, kokią įtaką mums daro žiniasklaida? Taip, smagu vakare atsipalaidavus spoksoti televizorių. Smagu ir naudinga ryte gerti kavą vartant laikraštį. Gera savaitgalį atsiversti spalvingą žurnalą… Tačiau ar pagalvojame, kaip tai veikia mūsų sąmonę ir pasąmonę?

Pasąmonėje užsifiksuojami įvairiausi dalykai. Pamąstykime, ar niekada neesame nusipirkę daikto, kuris plačiai reklamuojamas, vietoj to, kuris galbūt yra geresnės kokybės, bet nežinomas. Arba, kodėl tokie populiarūs realybės šou? Žaviuosi jų kūrėjų gebėjimu valdyti visuomenę. Jie žino, kad reikia patogaus laiko laidos rodymui, spalvingumo ir begalės intrigų. Norit pasakysiu receptą, kaip sukurti super hitą? Dainą, kurią dainuotų visa pilkoji visuomenė ir kuri pritrauktų didžiulius žmonių srautus į koncertus? Reikia paimti žinomą melodiją ir pridėti paprastus, lengvai įsimenamus ir banalius žodžius. Dažniausiai apie meilę, seksą ir panašius dalykus, kurie domina tą kategoriją žmonių, iš kurios ir trokštama pasipelnyti. Ir pažiūrėkit, kaip visa tai veiksminga! Dabar Lietuvoje turime tiek „žvaigždžių“, kad net suskaičiuoti sunku. Aišku, dauguma jų neapdovanoti didesniu talentu nei dauguma „paprastų“ žmonių, bet vis tiek visuomenė juos dievina.

Aišku, čia tik smulkmena, paprasčiausias pasipelnymas (ir kas gali per koncertus balsuoti už vieną ar kitą vidutinių gabumų žmogų ir sukrauti šitiek pinigų kažkam į kišenę?), praktiškai nedarantis niekam didesnės žalos, tik parodantis kaip daroma įtaka „pilkai masei“.

Gal tik gaila tikrai talentingų žmonių, kuriančių pogrindyje. Gal jie neturi galimybių būti viešumoj, gal nenori būti paviršutiniški. Gal norėtų būti vertinami už savo darbus, o ne už tai, už ką mes vertiname – nuogą užpakalį ir krūtinę. Kartais už tai, iš ko galėtume negailestingai juoktis. Patenkinti savo žiaurumo troškimą. Kartais atrodo, kad „žvaigžde“ gali tapti bet kas. Reikia tik žiniasklaidos ir talentingo vadybininko.

Žiniasklaida – be galo galingas ginklas, o čia pateikti pavyzdžiai – tai tik dalelė to, kaip ji gali suformuoti mūsų nuomonę, kaip įvairūs dalykai užsifiksuoja mūsų pasąmonėje ir valdo mus iš vidaus. Tačiau šis ginklas tampa ypač pavojingas, kartais net mirtinas, kai patenka į nemokšų rankas.

Užtenka pasidomėti paprasčiausia paauglių alkoholizmo statistika. Tarp kitko, paaugliai – jautriausia žiniasklaidai visuomenės grupė. Jie dar neturi susiformavusių moralinių nuostatų, o jas labai „padeda“ formuoti žiniasklaida. Taigi manote prie alkoholizmo neprisidėjo alkoholio reklama? Juk reklamose alų ar sidrą geriantys žmonės – tokie gražūs ir laimingi! Jei gersi – būsi laimingas ir gražus. Tokia informacija ir užrašoma pasąmonėje.

Beje, o koks žmogus šiais laikais yra „gražus“? Aišku, lieknas (pažiūrėjus televizorių ar atsivertus kokį žurnalą, susidaro įspūdis, kad nesveikai liesas). Žiniasklaida suformavo visuomenėje liesumo kultą, o po to stebisi, iš kur tiek anoreksijos atvejų! Aišku, pirmiausia tarp paauglių mergaičių. Anoreksijos mirtingumas – 15 proc.! Taip, žiniasklaida tikrai gali būti mirtinas ginklas.

Prisiminkime dar vieną aspektą. Karas keliuose. Dėl neaiškių priežasčių, "akcijos" metu, labai padaugėjo avarijų keliuose. Kaip ir pridera, žiniasklaida labai susirūpino šia problema. Norai gal ir geri, tačiau tokiais dalykais turėtų rūpintis geri psichologai, o ne žurnalistai. Juk mūsų pasąmonė supranta vienareikmiškai – gera arba bloga. Ji nepriima neigimų, o kiekvieną frazę ar žodį supranta tiesiogiai. Pavyzdžiui, jei sakome „stop karui keliuose“, pasąmonė užfiksuoja „karas keliuose“, jei sakome „mažiau avarijų“, pasąmonė supranta „avarijos“, jei per televizorių rodomi žiaurūs vaizdai (net jei jų tikslas ir geras), jie ir užsifiksuoja pasąmonėje. Todėl pradėjus tokias reklamines kampanijas autoavarijų ne tik nesumažėjo, bet dar ir padaugėjo! Neseniai jau išgirdau reklamą „linkime saugiai nuvažiuoti“, ar „sėkmės kelyje“. Tai jau šioks toks progresas. Tokios ir turi būti reklamos, norint pasiekti gerą efektą.

Aišku, kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida. Taigi linkiu Lietuvos žmonėms būti labiau išprususiems ir ne tokiems paviršutiniškiems, kad galėtų atsirinkti, kas tikra, o kas ne.

Vilma Gavėnaitė