Ką nuo jūsų slepia vaikas

Ar gali vaikas turėti asmeninių paslapčių? O gal nuo tėvų nieko slėpti nevalia? Daugelis, sužinoję, kad jų brangenybė kažką slepia, bando vaiką ištardyti. Ar verta taip skubėti?

Mūsų vaikai dievina paslaptis ir padaryti jų gali iš nieko. Sakykime, iškasa nedidelę duobelę nuošalioje vietoje, įdeda į ją gražų popierėlį nuo saldainio, ant jo gėlių, karoliukų, blizgučių, uždengia viską spalvotu stikliuku ir užkasa - paslaptis paruošta.

Tėvai tuščiai viliasi manydami, kad permato savo vaikus kiaurai ir kad slapukauti jie pradeda tik paauglystėje. Net mažyliai puikiausiai supranta, kas yra paslaptis. Bet paslaptis paslapčiai nelygu.

Ko nepasako mažyliai?

Yra vadinamosios „subjektyviosios" paslaptys. Tai informacija, kurią vaikas laiko labai svarbia ir priklausančia tik jam. Mergaitės laiko lėles gyvomis ir bendrauja su jomis, berniukai svajoja su draugais pasiekti pasaulio kraštą. Tokios paslaptys sudaro vidinį vaiko asmenybės pasaulį - tai jo pomėgių, aistrų, baimių ir prisiminimų draustinis. Uždarumo esmė - drovumas, išdidumas, tyrumas. Taip vaikas stengiasi išsaugoti savo dvasios vientisumą. Tokio tipo paslaptys ima rastis, kai mažylis pradeda save suvokti kaip asmenybę, ne anksčiau kaip 3 metų, kartais ir kiek vėliau.

Su „subjektyviosiomis" paslaptimis tėvai turi elgtis atsargiai ir apdairiai. Juk drauge su noru turėti savo paslaptį vaikiškoje širdelėje dega noras pasidalyti ja.

Mama ar tėtis, kuriam patikėta paslaptis, turi elgtis delikačiai ir laikytis „saugumo technikos":

• gerbti informacijos svarbą vaiko vidiniam gyvenimui;
• suvokti, kad vaikai kitaip vertina įvykių reikšmingumą;
• jokiu būdu nenuvertinti ir nepašiepti to, kuo pasidalijo vaikas;
• nerodyti atkaklumo ir neklausinėti smulkmenų: vaikas turi jausti, kad jo asmeniniai išgyvenimai neliečiami;
• be didelės būtinybės su niekuo neaptarinėti gautos informacijos.

Šių taisyklių nepaisymas gali turėti itin neigiamų padarinių, tėvai netgi gali visiškai prarasti vaiko pasitikėjimą.

Atminkite, kad atvirumo sulauksite tik patys būdami atviri. Jei dukra supranta, kodėl sudrėksta mamos akys, kai ji klausosi tam tikros dainos, o sūnus žino, kokios knygos žavėjo tėtį vaikystėje ir kodėl jis pasirinko savo profesiją, šeimoje tvyros emocinis artumas. Jis palaikomas ir šeimos paslaptimis: nuolaidžiavimu šeimynykščių silpnybėms ar slapta ruošiamos gimtadienio dovanos.

Ir atvirkščiai, jei tėvai tik bando ištardyti vaikus, ką šie slepia širdyje, gali išprovokuoti dar didesnį uždarumą ir slapukavimą.

Bet ir atvirumas geras su saiku: mamai nederėtų skųstis, kad tėtis „blogai elgiasi". Ji gali būti dukros draugė ir paslapčių patikėtinė, bet mergaitei žinoti visas suaugusiųjų paslaptis nebūtina.

Antrojo tipo paslaptys - „nutylėjimai": vaikai slepia savo poelgius, kurie nepatinka tėvams. Penkiametis slepia nuo mamos mašinėlę, slapta „pasiskolintą" iš draugo, o paauglys tylomis slenka į apleistą statybvietę. „Nutylėjimai" vaiko gyvenime atsiranda labai anksti. Psichologų nuomone, net 8 mėnesių mažyliai slepia tėvų netoleruojamus veiksmus, o dvimetis gali apgauti, kad išvengtų bausmės.

„Nutylėjimai" naudojami kaip apsauga. Negeidaujamų padarinių baimė - pagrindinė pradinukų slapukavimo priežastis. Tai sudaro apie 50 proc. visų to amžiaus paslapčių. Dar apie 20 proc. - nenoras nuvilti mamą ar tėtį, bet labiausiai veikia baimė būti nubaustam, netekti malonumų.
Be to, vaikai tikri, kad suaugusieji jų vis tiek nesupras. Vaikui sunku paaiškinti savo poelgių motyvus ir su jais susijusius išgyvenimus, jis negali pasakyti žodžiais, kas slypi už tų įvykių.

Deja, daugelis tėvų neįsivaizduoja šiuolaikinės mokyklos gyvenimo, bendraklasių tarpusavio santykių, mokinių ir pedagogų bendravimo. Jiems daug paprasčiau išbarti berniuką už muštynes, negu klausytis painių pasiaiškinimų. O sūnui dažnai paprasčiau nuslėpti tikrąją riaušių priežastį.

Jei norite, kad sūnus ar dukra turėtų kuo mažiau „nutylėjimo" paslapčių, atminkite:

• vaikas turi teisę turėti savų paslapčių;
• kuo daugiau jums kils įtarimų, tuo labiau vaikas jumis nepasitikės;
• lengviau papasakoti nemalonius dalykus draugui, negu teisėjui, tad tapkite vaiko draugu.

Atskleiskite suaugusiųjų paslaptis

Neretai mama ar tėtis prisimindami vaikystę nupiešia idealų savo portretą. Pasakoja, kaip uoliai mokėsi, padėdavo tėvams ir „niekuomet nekalbėdavo taip bjauriai". Vaikai jaučia suaugusiųjų apsimetinėjimą ir atsiriboja nuo to. Verčiau pasidalykite su vaiku savo vaikystės išgyvenimais, papasakokite, kokias krėtėte išdaigas, kaip klydote ir pralaimėdavote. Bet kuriam žmogui svarbu žinoti, kad ne tik jis atsidurdavo sunkiose situacijose ar išgyvendavo dėl to, ką iškrėtė. Atsargus klausimas „Mama, o tau taip buvo?.." kaip stebuklingas tiltas sujungs vaikų ir suaugusiųjų pasaulius, leis vaikui pasinaudoti gyvenimiška vyresniųjų patirtimi.

Jei vaikas, kuriam viso labo 5 ar 10 metų, ypač uždaras, tėvams reikia būti budriems ir išsiaiškinti, kokios elgesio, nebūdingo šiam amžiui, priežastys. Gali tekti būti atkakliems ir išklausti, kodėl vaikas taip elgiasi, bet jokiu būdu nebarti ir negėdyti. Tai gali būti ir vyresnių vaikų gąsdinimai, seksualinės problemos, ypatingas jautrumas. Gali net prireikti psichologo konsultacijos.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinukai mokosi ne tik dalytis savo paslaptimis, bet ir saugoti svetimas. Jūs padėtumėte vaikui perprasti žmonių santykių subtilybes drauge skaitydami pasakas. Paslapčių yra kone kiekvienoje vaikiškoje knygelėje, pradedant auksinio raktelio paslaptimi iš pasakos apie Buratiną ir baigiant „paslaptinguoju kambariu" sagoje apie Harį Poterį. Remiantis pasakų personažų ir jų nuotykių pavyzdžiais vaikams lengviau apsispręsti: „Kam patikėti savo paslaptį?", „Kaip išsaugoti svetimą paslaptį?", „Ką daryti, jei draugas visam pasauliui papasakojo tai, ko prašei niekam nesakyti?".

Tie uždarieji paaugliai

Paauglystė - ypatingų paslapčių metas, kai jaunuoliai, stengdamiesi pabrėžti savo nepriklausomybę, apipina paslaptimis net ir banaliausias kasdienio gyvenimo detales.

Ypač įslaptinta aplinka, kurioje gyvena paaugliai, kelia tėvams nerimą: "Na ką gali slėpti savo kambaryje 13 metų vaikas? Tikriausiai ką nors siaubingo". O slėpti galimą viską, ką sugalvoji, ir dar su didžiausiu malonumu. „Nesikiškite į mano asmeninį gyvenimą" - iškošia susinervinęs paauglys. „Nelieskite mano asmeninių daiktų" - draudžia paauglė.

Kitaip nei pradinukai, vyresniųjų klasių mokiniai moka puikiai slėpti savo emocijas. Mėgstamiausiu žodžiu tampa „normaliai" - žodis-kaukė, slepiantis smulkias problemas ir nemalonumus, apie kuriuos tėvams geriau nė negirdėti. Nutylimų paslapčių diapazonas plečiasi, paaugliai mikliai maskuoja savo buitines ir mokyklines paslaptis nevisišku tiesos sakymu. „Kaip sekasi mokykloje?" - klausia mama. „Nieko, normaliai" - guviai raportuoja jaunasis slapukas, nutylėdamas tai, kad pabėgo iš paskutinės pamokos, o pasiekimų knygelėje ties anglų k. disciplina parašytas klaustukas, rytojaus dieną galintis pavirsti neigiamu pažymiu.

Mama ir tėtis ne savo noru pavirsta Šerloku Holmsu. Kita vertus, nereikėtų nuolat aiškintis dėl kiekvieno poelgio ir organizuoti „teismus". Ne viskas, apie ką nutuokia budrūs tėvai, turi būti pasmerkta. Jūs juk žinote: kuo griežtesnė tvarka ir kontrolė, tuo išradingiau išsisukinėja ir meluoja dideli vaikai.

13-15 metų paaugliai jau manosi esą suaugę žmonės. Vakarykščiai vaikai šiandien jaučiasi patyrę, išmanantys, savarankiški, ir perkalbėti jų dažniausiai neįmanoma. Kaip elgtis? Elgtis kaip su suaugusiais žmonėmis, nepamirštant, kad jie - dar vaikai. Geriausia susitarti iš karto: už kažką bus atsakingas paauglys, kažkur atsakomybe bus pasidalyta, o kai kurias sferas kontroliuos tik tėvai. Tuomet ir paslapčių nebus.

Privati erdvė

Paauglių uždarumas turi demonstratyvumo atspalvį. Galima pastebėti, kaip 11-13 metų vaikai suokalbiškai šnabždasi tarpusavyje, susigrupavę po 2-3 žmones, juokiasi ir tuoj pat prityla, jei prie jų artinasi suaugę žmonės ar kiti vaikai. Asmeninės paslaptys - pagrindinė paauglių pašnekesių tema.

„Subjektyvios paslaptys" turi didelę reikšmę psichiniam vyresniųjų moksleivių vystymuisi. Paauglys suvokia save kaip asmenybę, tiria savo individualumą, įsivaizduoja save kaip keliautoją be žemėlapio ir kompaso. Jis tik pasižymi savo asmeninės erdvės sienas, piešia pirmuosius savo vidinio pasaulio štrichus.

Nuo 12 metų paaugliui reikėtų suteikti galimybę atsiskirti, turėti savo kambarį. Ir suaugusieji neturėtų ten įeiti nepasibeldę. Jei nėra atskiro kambario, pakanka asmeninių daiktų saugyklos - užrakinamos spintelės ar kito baldo, kurio raktą turėtų tik šeimininkas. Svarbus ne spynos tvirtumas, bet vyresniųjų pagarba asmeninei paauglio teritorijai. Jei namuose klausomasi asmeninių vyresnio vaiko telefoninių pokalbių, galima be leidimo paimti brangius jam daiktus ar net perskaityti dienoraštį, vaikas ras saugią teritoriją už šeimos ribų ir visiškai išslys iš tėvų kontrolės ir dėmesio.

Vidinis paauglio gyvenimas prieštaringas. Iš vienos pusės jiems norisi išsaugoti savo asmeninio gyvenimo paslaptis, iš kitos - pasipasakoti, pasidalyti išgyvenimais ir būti suprastam.

Atminkite, kad tiesmuki klausimai skatina užsisklendimą. Vaikams atrodo, kad jų ne klausinėja, o tardo. Daug naudingesnis įdėmus tylėjimas, geranoriškas pritarimas, nevertinantis suinteresuotas klausymas. Tai padės paaugliui atsiverti, pamatyti jumyse draugą. Išjunkite savo amžinai skambanti telefoną. Atsisukite į vaiką veidu taip, kad jūsų akys būtų viename lygmenyje ir kalbėkite kaip lygus su lygiu. Nepatarinėkite, kol jūsų nepaprašys. Kalbėkite apie vaiko jausmus: „Tu jauti nusivylimą", „Tau baisu", „Tu pasijutai laiminga". Nesistenkite sužinoti VISKĄ, tegul tai, kiek atvirauti, nusprendžia pats vaikas. Kiekvienas žmogus turi ir gali turėti paslapčių, saugomų pačioje sielos gilumoje.

Mes, suaugusieji, protingesni ir labiau patyrę, daugiau negu vaikai mokame ir žinome, bet kiekvieno siela, net ir visai mažo vaiko - didžiulė paslaptis, kurios visiškai pažinti negalės niekas.