Dvasiniai energetiniai pasauliai

Atsiskyrusi siela nuo kūno pakyla su didžiuoju jo astralu, panašiu į buvusį žemėje žmogų. Ji patenka į dvasinį pasaulį - „perkėlą". Bet prieš tai tenka praeiti pasaulius, kuriuos vadinama „tamsiaisiais". Juose gyvena kosminės būtybės, neturinčios jokio panašumo į žemės gyventojus. Jų išvaizda labai neįprasta.

Žemo dažnio energetinis pasaulis spaudžia žmogaus sielą, o jo gyventojai gąsdina savo keista išvaizda. Erdvę sudaro nyki pilka, į rūką panaši masė. Tai tikrai nėra žmogaus kūno sielos pasaulis, bet jis „priglaudžia" ir jas. Tokios sielos „užkonservuojamos" vadinamose kolbose.

Pajudėjus aukštyn sielai iš šios plotmės, jaučiamas lengvumas, bet kitas pasaulis mažai kuo skiriasi nuo pirmojo. Jo gyventojai jau turi panašumo į žemės gyventojus. Tai mažo energetinio krūvio sielų pasaulis. Jame auga ir gimsta gyvūnų dvaselės. Beje, ne visi gyviai žemėje turi dvasią. Jos skiriasi ne tik savo spalva, energija, bet ir dydžiu. Šuns dvaselė yra didesnė nei karvės, ko nepasakysi apie jų kūnų proporcijas žemėje. Gyvūnų dvaselių gimimas ir augimas labai greitas. Žmogaus kūno sielos gimsta ir auga „brokulėse", o gyvūnų dauginasi atskirai viena nuo kitos ir susiformuoja per labai trumpą laiką. Greitas susiformavimas lemia ir trumpą jų egzistavimą. Jis trunka tik iki dviejų persiformavimo etapų, po kurių tokios dvaselės susinaikina tiesiog „susivalgydamos". Palyginus su žmogaus kūne esančia siela, tokių energetinių kūnų negali vadinti sielomis, nes jos tikrai labai skiriasi nuo tikrojo kosminio proto. Jei žmogaus sielai duota galimybė augti energetiškai kūnu ir protu, tai mažo energetinio krūvio būtybės tokios galimybės neturi. Todėl keista girdėti, kad meditacijos ar transo metu žmonės mato save šuns kūne. Pagal Visatoje egzistuojančius dėsnius tai visiškai neįmanomas dalykas. Priešingu atveju žmogus turėtų ir kūnu gimdyti šunį. Galimas tik laikinas sielos „prisitvirtinimas" prie gyvos būtybės lauko tol, kol ji įgauna galimybę pereiti į sekantį tobulėjimo etapą, bet tai tikrai ne pats geriausias sielos augimo kelias.

Išėjęs iš tamsos, patenki į šviesą. Panašius jausmus tenka patirti sieloms, judančioms į „perkėlą". Vadinamoje „perkėloje" susirenka žemėje tobulėjimus praėjusios sielos. Ten bus įteikti joms nauji „leidimai" keltis į tolimesnius pasaulius, kuriuose vėl lauks naujas persiformavimas ir brendimas.

„Perkėloje" sielos atlieka „apsivalymą". Atmesdamos didijį žemės kilmės astralą, atmeta ir visą neigiamą lauką, sukauptą per paskutinį tobulėjimo etapą žemėje. Siela tuo metu jaučia skausmingą spaudimą, primenantį ilgesio jausmą, mato visus pragyventus žemiškus vaizdus, bet tik tam, kad atsikratytų jų visiems laikams. Žinoma, ši informacija išliks sielos vidiniame žiede, kurį „atkodavus" bus galima matyti tuos vaizdus, bet naujam gyvenimui ir tobulėjimui jie neturės jokio poveikio. Kitaip tariant, sielos nejaudins pasilikę artimieji žemėje, nes ji pastarųjų „nepajaus", nors puikiai prisimins - kas jie tokie buvo praeityje. Gailestis, skausmas ir ilgesys sielą lydi tik tol, kol ji pereina šį „atsirišimą". Jame siela ne tik atsisveikina su žemės artimaisiais, bet ir „apsivalo" nuo savo praeities blogio ir pykčio. Dabar siela patenka pagal savo energetinį stiprumą į „patalus". Šie ją apgaubia ir ima auginti apsauginį rūbą. Nuo „neigiamo" lauko pašalinamo kiekio priklausys sielos stiprumas. Tai primintų įgedusio obuolio lupinėjimą. Lupi jo odelę tol, kol randi sveiką obuolio masę. Gali būti, kad tokio lupinėjimo metu randi tik obuolio „viduriuką" ir jo sėkleles. Taip ir su sielomis. Jos tol „nurenginėjamos", kol pasimato jų tikroji spalva arba „kodas", leidžiantis judėti tik į joms skirtą pasaulį. Išeidamos iš „perkėlos", sielos negali iš jos išsinešti blogio arba minusinio lauko, todėl būna kruopščiai „apvalomos". Kuo „švaresnė" ten patekusi siela, tuo jai lengviau atsisakyti „bagažo", kurį užgyveno žemėje, o pragyventas etapas laikomas sėkmingesnis, jai leidžiama kilti į dar tobulesnį sielų pasaulį. Juk kiekvienos sielos tobulėjimo tikslas žemėje ir yra sukaupti tokį „bagažą", kad galėtų užaugti savo energetiniu kūnu ir jo dėka keltis į vis tobulesnius dvasinius pasaulius.

Į „perkėlą" patenka tikrai ne visos sielos, esančios fiziniuose žmogaus kūnuose. Kad pasiektų perkėlą, siela turi būti brandi. Nepasiekiama jinai tampa savižudžiams, narkomanams, žmogžudžiams ir t. t. Todėl, kad šie žmonės sužaloja savo sielų augimą kūnuose. Kur dingsta tokios sielos?

Pažinau žmogų, kuris savo dideliame ir prabangiame name turėjo įsirengęs altorių. Turbūt pastarasis suteikdavo jam stiprybės. Bet netikėti gyvenimo vingiai lėmė kitaip. Žmogus pasiklydo žemiškų malonumų labirintuose. Dar gana jaunas jis mirė netikėta mirtimi. Po laidotuvių dideliame ir prabangiame name, kuris priklausė tam mirusiam žmogui, ėmė „vaidentis". Artimieji negali patikėti, kad tai ramybės nerandanti siela. Tai, visgi, kas nutinka tokių žmonių sieloms?

Jos tampa „šmėklomis", kurios baugina daugumą iš mūsų. Tai ir pikti poltergeistai, bildukai, vaiduokliai, kurie pasirodo dažniausiai naktimis, nes naktis - tai tamsos pasaulio laikas. Tuo tarpu kas vyksta su ta siela, kuri yra „perkėloje"? Po „apsivalymo" ji patenka į energetinį „debesėlį", kuris primena patalus. Tai ramybės laikas. Dabar siela ilgai ilsėsis nuo viso to, kas ją taip vargino žemės kūne. Ji jaus tokius jausmus, kokius jausdavo žemėje laimės akimirkomis. Vėliau apie sielos mažąjį astralinį kūną susiformuos apvalkalas, primenantis „balioną". Kiekvieną kartą, kai susiformuos vis naujas „balioniukas", siela įgaus naują energetinį žiedą, su kuriuo stiprės jos apsauginis kūnas. Tai mažasis astralas. Jo augimas turės didelę tolimesnę įtaką sielos brendimui ir tobulėjimui. „Balioniukas" atsiranda susijungus sielos astraliniam kūnui su vadinamu „debesėliu". Iš tikro, toks „debesėlis" - tai energetinis pagrindas, kuris leidžia augti sieloms esamame pasaulyje. Jungimosi metu susidaro žiedai, tampriai susirišę tarpusavyje, todėl išoriškai yra panašūs į „balioną". Vėliau tokie žiedai susigrupuoja ir virsta aiškiai matomais, o po tam tikro etapo jie įsilieja į energetinį kūną - mažąjį astralą, saugantį sielą. Tokiu būdu siela auga ir stiprėja. Kai kada jai tenka užauginti net po kelioliką tokių „balionėlių". Tai priklauso nuo pagrindinio žiedo, supančio sielos astralinį kūną. Jis - tai indas, kuris visada turi būti pilnas energijos. Kuo stipresnė siela grįžta nuo žemės lauko, tuo ji mažiau užaugins tokių „balioniukų". Kiekvieno tokio „balioniuko" auginimas tęsiasi kelis žemiškuosius metus. Kosmose laiko sąvokos nėra, bet sielos brendimas turi tam tikrą „laiką". Kūdikis moters kūne taip pat nežino „laiko", bet gimsta laiku. Todėl, per ilgai užsitęsęs augimas, grąžina sielą į žemesnę energetinę pakopą, kurioje ji vėl praeis transformavimosi kelius.

Tuo tarpu, kai sielos mažasis astralinis kūnas sustiprėja laiku, ji įgauna galimybę pakilti į dar gražesnį dvasinį pasaulį. Visi šie pasauliai turi savo energetinius ypatumus. Bet visi jie yra nuostabūs. Tai pasauliai, kuriuos vadiname rojumi. Nors ir puikiai jaučiasi ten patekusi siela, bet ateina laikas, kurį padiktuoja jos astralinis kūnas, ir ji vėl „išeina" į naują tobulėjimo etapą. Tai neretai būna žemės žmogaus kūnas. Kodėl sielai tenka palikti šį rojų ir kodėl ją valdo jos astralinis kūnas?

Astralinis kūnas tai - energetinis apvalkalas, saugantis sielą nuo daugelio pavojų. Pati ji būtų tarsi žmogaus kūnas be odos. Šis apvalkalas saugo sielą, kaip moters kūnas saugo ir maitina kūdikį savo įsčiose. Mažojo astralo išorinis apvalkalas nuolat didėja. Ateina laikas, kai jis nebegali atlikti savo paskirties ir „sprogsta". Kad susilietų į visumą su savo astralu ir valdytų jį - siela dar silpna, kaip ir pasipriešinti pastarojo poveikiui. Tuo tarpu apvalkalo „sprogimas" priverčia astralinį kūną išeiti iš esamo pasaulio, nes jis netenka maitinimosi ir saugojimosi galimybių. Siela išeina drauge su apvalkalu į plotmę, kurioje pakaks jėgų astraliniam kūnui įsitvirtinti energetiškai. Dažnai tai būna tobulėjimas žemės žmogaus kūne. Bėgant „amžiams", siela „užauga" ir susilieja su savo astraliniu kūnu. Įgavusi laisvę ir nepriklausomybę nuo astralinio kūno, siela lieka visiems laikams šviesos pasaulyje. Tačiau pasiekti tokį pasaulį gali tik sunkumus ir išbandymus atlaikiusios sielos. Nesugebėjusios valdyti savo kūno silpnybių ir pasiklydusios gyvenimo malonumuose, sielos niekada neatvers šviesos pasaulio durų. Kūno valdymas sielai yra didelis jos pasiekimas, nes ji nevaldo jo minties. Mintį kuria sąmonė. Susilieti su sąmone pavyksta ne kiekvienai sielai. Siela „kalba" tik jausmu, kurį dažnai vadiname „širdies skausmu". Tai ne širdies, tai sielos skausmas. „Išgirskime" savo jausmus, nes jie pranašauja tolimą ne tik kūno, bet ir sielos ateitį...