Sveikatos – į kopūstų lysvę

Sakoma, kad kasdien suvalgant 300 g kopūstų galima gyventi beveik amžinai. O retai šias daržoves tevartojantieji turėtų neužmiršti, kad susirgus kepenų, skrandžio, žarnyno ligomis, suskaudus gerklei, nudegus odai ar atsiradus ilgai negyjančioms žaizdoms, varginant kitiems negalavimams, nebūtina tuoj pat eiti į vaistinę - piliulę gali atstoti... kopūstlapis.

Kopūstas, bastutinių šeimos augalas, visai neįnoringas - auga net už poliarinio rato. Šias daržoves valgyti tinka ir šviežias, ir troškintas, ir keptas, ir raugintas, ir marinuotas.

Ne veltui senovės graikai kopūstus laikė dievų dovana, o žiniuoniai sakydavo: suvalgysi kopūsto lapą prieš puotą - nepasigersi, suvalgysi išgėręs - prablaivėsi.

Senovės Egipte kopūstai laikyti delikatesu ir buvo patiekiami kaip desertas.

Nuo kada kopūstai auginami Lietuvoje, tiksliai nežinoma. Bent jau XIV a. ant prūsų ir lietuvių stalo jų dar nebūdavo. Prūsijos žemės kronikoje rašoma, kad prūsai, pamatę kryžiuočius valgant kopūstus, labai stebėjosi, kad tie kemša žolę.

Kitose šalyse kopūstai ir diduomenės, ir paprastų žmonių buvo mėgstami jau daug anksčiau. Į teisę laikyti save šio augalo tėvyne pretenduoja Ispanija, Italija, Graikija. Rusijoje kopūstus imta auginti IX a. pradžioje ir iki šiol jie ten labai populiarūs.

Prancūzai jau senų senovėje laikė šias daržoves vaistais nuo daugelio ligų, ypač akių, ir net sakydavo, kad kiekvienas dubenėlis kopūstų sriubos atima ir gydytojo penkis sū. O anglai teigia, kad jų šalyje žinomos trijų rūšių daržovės, ir dvi iš jų - kopūstai.

Baltagūžiai - populiariausi

Baltieji gūžiniai kopūstai Lietuvoje vis dar paplitę labiau nei kiti jų giminaičiai. Tai - puikus sveikatai naudingų medžiagų šaltinis.

Juose gausu vitaminų C, B1, B2, B6, PP, U (jis saugo nuo opų), biotino, provitamino A, taip pat mikroelementų - natrio, kalio, kalcio, magnio, geležies, fosforo, mangano.

Beje, vitamino C yra ne mažiau nei citrusiniuose vaisiuose, be to, esantis šiose daržovėse ypač patvarus ir išlieka net ilgai laikomuose, taip pat raugintuose kopūstuose (ypač jei jie užraugti medinėje statinėje arba emaliuotame puode ir neperdedami laikyti į kitą indą, nes dėl kontakto su oru vitamino C sumažėja, o geriausia kopūstus raugti nesmulkintomis gūžėmis, tada naudingųjų medžiagų nuostoliai patys mažiausi).

Nereikia išpilti ir raugintų kopūstų sūrymo - jis gerina medžiagų apykaitą, daro teigiamą įtaką nervų sistemai, vartojamas sergant gastritu, kepenų ligomis, cukralige.

Kopūstai visai nekaloringi - 100 g tėra 30 kcal, be to, jie dar ir padeda deginti riebalus, todėl gali būti vartojami kaip priemonė atsikratyti nereikalingų kilogramų be alinančių dietų.

Beje, perkant kopūstą reikia atkreipti dėmesį į jo išorinius lapus - jie turi būti elastingi ir žali, o gūžė - kieta ir pagal dydį sunki.

Puošnūs raudonieji

Raudonieji kopūstai baltiesiems ne tik nė kiek nenusileidžia savo naudingosiomis savybėmis, bet ir juos pralenkia. Juose daugiau nei kituose bastutiniuose kaulams naudingo kalcio, daug beta karoteno ir kalio.

Raudongūžiuose kopūstuose esantys fitoncidai neleidžia daugintis organizme mikrobams, tarp jų ir tuberkuliozės lazdelei. Raudoną spalvą lapams suteikiantys flavonoidai ypač naudingi sergantiesiems širdies ligomis.

Kitos medžiagos, nuo kurių priklauso raudona kopūsto spalva, mažina radiacijos žalą, o cianidinas - jo poveikis panašus į vitamino PP - tinka kraujagyslių ligų profilaktikai.

Renkantis prekyvietėje raudonąjį kopūstą reikia žinoti, kad šviežiausi ir naudingiausi yra ryškiai violetinės spalvos. O iš jų gaminti galima tokius pačius patiekalus kaip iš baltųjų gūžinių, keletą lapų galima įdėti ir į rauginamų kopūstų indą - jie bus gražios rožinės spalvos.

Tiesa, sriubos iš šių ryškių daržovių geriau nevirti, nes jos greitai sukrenta ir virsta koše, o sultinys būna labai tamsus ir nežadina apetito.

Žiediniai kopūstai - lyg gėlės

Žiediniai kopūstai, arba kalafiorai, - vienmečiai augalai, kurių valgomoji dalis - balti žiedynai (pažaliavę būna kartoki). Anksčiau tai buvo labai brangi daržovė.

Anglijoje - ten jie imti vartoti XVII a. - iki šiol sakoma: geriausios gėlės - kopūstų žiedai.

Žiedinių kopūstų auginama ir valgoma daug mažiau nei baltagūžių, nors kai kuriais atžvilgiais už pastaruosius jie yra gerokai pranašesni.

Kopūstų žiedynuose gausu geležies, fosforo, vitaminų B1 ir B2, o norint gauti rekomenduojamą vitamino C paros normą jų tereikia suvalgyti vos 50 g. Šie kopūstai, nors nekaloringi, suvalgyti suteikia sotumo jausmą, todėl gali būti tinkamas besiliekninančiųjų maistas.

Kad nežūtų vitaminai, žiedynėlius reikia dėti į verdantį vandenį ir virti ne ilgiau kaip 5 min.

Kuo standesni kopūstų žiedynai, tuo daržovė naudingesnė, o jei ant jų yra tamsių dėmių, vadinasi, derlius buvo apdorotas piktžoles ir kenkėjus naikinančiomis cheminėmis medžiagomis.

Sodrūs brokolių žiedynai

Brokoliai išvaizda panašūs į žiedinius kopūstus, skiriasi tik savo tamsiai žalia spalva. Šiuose kopūstuose yra net du kartus daugiau mineralinių medžiagų nei žiediniuose, o augalinių baltymų - pusantro karto daugiau.

Didesnis ir juose esančių vitaminų A ir C kiekis. Brokolių baltymai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, o sodrios spalvos žiedynuose esantis vitaminas U laikomas veiksminga opų gydymo priemone.

Šių daržovių rekomenduojama daugiau valgyti vyresnio amžiaus žmonėms, nes manoma, kad jos užkerta kelią sklerozei.

Kokybiškų brokolių spalva - tamsiai žalia, žiedynai standūs. Peraugę arba ilgai laikyti šie kopūstai darosi kieti, šiurkštūs ir praranda didelę dalį savo naudingųjų savybių.

Nusipirktus brokolius reikia laikyti neužrištame plastikiniame maišelyje šaldytuve. Šios daržovės gali būti įvairių salotų sudedamoji dalis, taip pat vartojamos virtos arba apkeptos. Valgomi ir brokolių lapai.

Iš Briuselio

Briuseliniai kopūstai pirmiausia buvo rasti augantys Briuselio apylinkėse kaip laukiniai augalai, todėl taip ir vadinami. Belgai laiko juos nacionaliniu turtu ir labai mėgsta. Smulkios gūželės - nuo graikinio riešuto iki vištos kiaušinio dydžio, aplipusios kotą, primena neišsiskleidusius gėlių pumpurus.

Briuseliniai kopūstai pasižymi antikancerogeninėmis savybėmis ir dideliu kalio kiekiu - tas mikroelementas padeda iš organizmo šalinti skysčius, todėl šių kopūstų turėtų nevengti sergantieji inkstų, širdies ligomis, kai tinsta galūnės arba norint apsisaugoti nuo hipertonijos.

O vitamino C juose daugiau nei apelsinuose - norint gauti reikiamą jo kiekį užtenka per dieną suvalgyti 20-25 g brokolių.

Šios rūšies kopūstai ilgai išsaugo savo gerąsias savybes užšaldyti. Skaniausios yra mažos gūželės. Ruošiant patiekalus iš stambesnių atsiranda specifinis aitrokas prieskonis.

Šiaurės citrinos - kaliaropės

Iš pirmo žvilgsnio labiau į ropę nei į kopūstą panaši kaliaropė skoniu primena saldoką minkštą šio šerdį. Dėl didelio vitamino C kiekio ją vadina šiaurės citrina.

Kaliaropėse ypač daug kalio ir kalcio, jų turėtų nuolat valgyti tie, kurių kraujyje per daug cholesterolio, ir norintieji atsikratyti toksinų. Šių kopūstų galima vartoti daug ir nesibaiminti dėl antsvorio - 100 gramų tėra 24 kcal.

Kaliaropės valgomos ir šviežios, ir keptos, jomis galima įdaryti pyragus. Skaniausios yra mažos, stambesnės paprastai būna kietos.

Kopūstai rafinuotam skoniui

Savojinių kopūstų pavadinimas susijęs su Italijos Savojos grafyste - ten jie auginami jau nuo seno. Tos daržovės pagal išvaizdą panašios į baltagūžius kopūstus, bet jų lapai minkštesni ir labiau susiraukšlėję - lyg gofruoti, susisukę nestandžiomis gūžėmis. Pasižymi švelniu skoniu ir maloniu kvapu.

Savojiniai kopūstai netinka konservuoti ir rauginti, bet puikiai išlaiko gerąsias savybes užšaldyti. Tinka ruošti salotas, virti sriubas, kaip pyragų įdaras ir priedas prie pagrindinio patiekalo. Kad jie liktų sultingi, traškūs ir neprarastų gražios spalvos, virti arba kepti reikia kuo trumpiau. Savojiniuose kopūstuose ląstelienos mažai, bet daugiau nei kituose bastutiniuose baltymų. Be to, juose yra ypatingų medžiagų, stimuliuojančių organizmo augimą, todėl labai naudingi vaikams ir paaugliams.

Kopūstai iš Azijos

Pekininiai kopūstai - kininių atmaina. Jie būna lapiniai, suformuojantys lapų skrotelę, arba gūžiniai, sudarantys atviras minkštas cilindro formos gūžes. Lapai nevienodai raukšlėti, pūslėti, nuo šviesiai žalios iki tamsiai žalios spalvos.

Šiuose kopūstuose daug vitaminų C, A, B1, B2, PP, mineralinių medžiagų. Vitamino C - du kartus daugiau nei lapinėse salotose. Tinka salotoms, virti, konservuoti, troškinti (ypač piene).

Pekininių kopūstų patartina vartoti norintiesiems atsikratyti antsvorio, taip pat sergantiesiems širdies ligomis ar turintiesiems skrandžio opą. Dar viena gera jų savybė - ilgai laikomi nepraranda gero skonio ir maistinės vertės.