Mitai apie prostatitą

Mūsų šalyje vyrų lytinės sveikatos apsaugai skiriama per mažai dėmesio, todėl sergamumas lytinių organų ligomis yra labai aukštas. Pavyzdžiui, periodiškas sveikatos tikrinimas dėl moteriškų ligų yra privalomas, o dėl vyriškų - laisvanoriškas. Žinant mūsų visuomenės sąmoningumo lygį, mažai tikėtina, kad vyrai patys reguliariai lankysis pas gydytojus, kol dar visai neblogai jaučiasi. Tikriausiai dėl to kas antra moteris pastoviai lankosi pas ginekologą, o ne mažiau vyrų nuolat serga, bet nesigydo, nes to nežino ir nelabai nori žinoti. Mat, vyrų psichologija gana primityvi: kol žmona ar meilužė patenkintos, reiškia, jog viskas tvarkoje. Neretai būtent moterys pirmosios susirūpina savo vyrų sveikata, ypač tada, kai pačios negali pasveikti dėl savo lytinių organų uždegimų arba kelis metus negali pastoti. Iš tikrųjų vyro ir moters lytinės problemos yra bendros ir jų neįmanoma išspręsti atskirai. Šios problemos neigiamai veikia asmeninį gyvenimą, šeimą ir visuomenę.

Priešinės liaukos (prostatos) ligos persekioja vyrus visą gyvenimą. Jaunesniems gresia jos uždegimas - prostatitas, vyresniems - gerybiniai ir piktybiniai augliai. Prostatitas yra dažniausiai pasitaikanti vyrų lytinių organų liga. Lietuvoje juo serga per 70 proc. vyrų nuo 20 iki 45 metų amžiaus. Toks didelis prostatito paplitimas visame pasaulyje siejamas su lytiškai plintančių ligų gausa ir žmonių imuniteto susilpnėjimu. Juk būtent nuo infekcinio ir imuninio faktorių tarpusavio sąveikos didžiąja dalimi priklauso ir tikimybė susirgti, ir galimybė pasveikti.

Turbūt ta aplinkybė, kad moterys negali susirgti prostatitu, kadangi paprasčiausiai neturi priešinės liaukos, klaidina tuos, kurie mano, jog prostatitas nėra užkrečiama liga, o atsiranda kažkaip savaime. Iš tikrųjų prostatitas yra infekcinės kilmės ūmus arba lėtinis priešinės liaukos uždegimas. Jį sukelia įvairios bakterijos, kurios į prostatą dažniausiai patenka pro šlapimo kanalą (šlaplę). Tik iki 10 proc. atvejų prostatitas gali išsivystyti bakterijoms patekus ne lytiniu, o kraujo arba limfos keliu iš kitų infekcijos židinių organizme. Vadinasi, infekcinis uretritas yra tiesioginė prostatito priežastis. Epidemiologiniu požiūriu, tai dažniausiai pasitaikanti LPL, kuria vyrai užsikrečia santykiaudami su lytinių organų uždegimu sergančia moterimi, o tokių moterų Lietuvoje yra apie 50 proc.. Taip pat būtina pastebėti, kad oralinis seksas yra ne mažiau pavojingas vyro sveikatai. Mat, kiekvieno žmogaus burnoje yra daug bakterijų, galinčių sukelti pūlingus uždegimus: tonzilitą, prostatitą, adneksitą ir kt.

Susirgus uretritu, kitaip sakant, šlapimo kanalo arbo šlaplės uždegimu, gana ilgai galima nepastebėti jokių ligos požymių, tačiau peršalus ar išgėrus alkoholio, gali atsirasti lengvas perštėjimas šlapinantis, negausios išskyros rytais. Maždaug per mėnesį uždegimas pereina į prostatą. Tačiau daugelis vyrų to nepajaučia ir dar keletą mėnesių ar metų jaučiasi visai pakenčiamai, todėl į gydytojus nesikreipia. Tik tada, kai ima ryškėti nemaloniausios prostatito komplikacijos: potencijos sutrikimai ir nevaisingumas, vyrai pagaliau susirūpina savo ligomis.

Dauguma vyrų yra kažkur skaitę ar girdėję, kad susirgus prostatitu būtinai turi tuoj pat ką nors skaudėti, pakilti kūno temperatūra, sutrikti šlapinimasis ir potencija. Iš tikrųjų šie simptomai būdingi ūmiam prostatitui, tačiau jis pasitaiko labai retai, ir jo diagnostika ir gydymas nesudaro problemų. Dauguma atvejų prostatitui būdinga nuo pat pradžių lėtinė eiga, kai visi minėti simptomai yra labai neryškūs arba išryškėja tik po kelerių metų labiau užleistose ligos stadijose.

Kadangi gydymo rezultatai visada tiesiogiai priklauso nuo ligos stadijos, didžiulę praktinę reikšmę turi ankstyva prostatito diagnostika. Tai reiškia lėtinio prostatito išaiškinimą ikiklinikinėje ligos stadijoje, kai organizmo funkcijos dar nelabai sutrikusios, o prostatos audinyje dar nėra negrįžtamų organinių pakyčių. Daugelis besirūpinančių savo sveikata vyrų ir kai kurie medikai įsitikinę, kad aukščiausiai ir tiksliausiai visas ligas galima nustatyti ultragarsiniu tyrimu. Iš tikrųjų echoskopija yra labai geras pagalbinis metodas vėlyvoms prostatito stadijoms patvirtinti, bet visai netinka ankstyvai jo diagnostikai, nes šviežio prostatito ultragarsas dažniausiai "neparodo".

Spaudoje ir per televiziją dažnai primenama, kad vyrai, sulaukę 45 metų amžiaus, kasmet turėtų pasitikrinti pas urologą dėl prostatos ligų. Iš tiesų šiame amžiuje jau gali būti prasidėjęs gerybinis prostatos išvešėjimas arba vėžys, o prostatitas yra jaunų ar vidutinio amžiaus vyrų liga. Todėl visus vyrus nuo 18 iki 45 metų amžiaus kviečiame bent kartą per metus apsilankyti pas dermatovenerologą profilaktiškai pasitikrinti dėl LPL ir prostatito.

Tarp ligonių paplitusi klaidinga nuomonė, kad prostatitas yra neišgydoma liga. Iš tikrųjų gydymo efektyvumas labai priklauso nuo ligos trukmės, gydytojo profesionalumo ir ligonio kantrybės. Kiekvienu konkrečiu atveju gydymas turėtų būti individualus, bet visais atvejais kompleksinis, racionaliai derinant medikamentines ir nemedikamentines priemones, siekiant užtikrinti ne tik klinikinį pasveikimą, bet ir visapusišką ligonio reabilitaciją. Tiesa, po gydymo neretai lieka nedidelis prostatos audinių defektas, tačiau jos funkcijas visai įmanoma atstatyti ir be "Viagros".

Sergamumas prostatitu ir toliau auga, todėl gali atrodyti, jog tai yra beveik neišgydoma liga. Iš tikrųjų apsisaugoti nuo prostatito yra taip parasta, kad beveik nieko nereikia daryti: neperšalti, nepervargti, nesinervinti, nepiktnaudžiauti alkoholiu ir seksu, nesėdėti visą dieną automobilyje ar kėdėje, o svarbiausia neturėti jokių lytinių kontaktų be prezervatyvo, laiku išsigydyti uretritą ir kitus infekcijos židinius. Be to, kiekvienas kultūringas vyras, kaip ir kiekviena save gerbianti moteris, nors kartą per metus pasitikrina sveikatą, kad mažiau reikėtų rūpintis ligomis. Tik visapusiškai sveiki vyrai ir moterys gali sukurti tvirtą šeimą ir užtikrinti tautos ateitį.