Daug atsakymų apie gimdymą

„XXI amžius turės būti ekologišku arba jo išvis nebus“. (M. Odenas)

„Vaiko išnešiojimas ir gimdymas yra vienas svarbiausių transformuojančių epizodų jūsų gyvenime. Jūs jaučiate kudikį besivystantį ir judantį jumyse, jūs skęstate sąrėmiuose lyg jie būtų potvynio bangos, parbloškiančios jūsų kūną, pažįstate visą gimdymo aistros gilumą su stangomis ir tada staiga pakylate išskėstomis rankomis sveikindama ir širdingai apglėbdama naują, trapią gyvybę, savo kudikį. Pamatyti įsikūnijusią Meilę – tai būti stebuklo liudininku“.(Šeila Kisindžer)

Žmogus – tai aukštesnioji būtybė, paveldėjusi iš žinduolių senąsias, tarpines smegenis (pagumburys, hipofizio liauka ir kt.) su įvairiais fiziologiniais instinktais, su pasąmoniniais, nevalingais troškimais ir elgsena, tačiau dėl dominuojančios smegenų žievės (naujųjų smegenų), galinčios slopinti senąsias smegenis, žmogus turi galimybę tobulinti savo aukštesniąsias dvasines struktūras – valią, drąsą, sugebėjimą mylėti ir pasiaukoti. Tarpinių smegenų dėka žmogus paklūsta gamtos dėsniams, tačiau dėl aukštosios nervinės veiklos jis neatsiejamas nuo socialinės aplinkos, tarpusavio santykių problemų. Be fiziologinių, jis turi ir psichologinių, dvasinių poreikių (pvz., būti vertinamu, mylimu, suprastu ). Todėl žmogaus, šeimos ekologija – tai ne tik jų ryšys su gamta, fizine aplinka, fiziologiniai procesai, bet ir sudėtingi tarpusavio ryšiai tarp artimų žmonių ir visos visuomenės. Technokratinė, vartotojiška visuomenė suardo ir teršia ne tik gamtinę, bet ir socialinę žmogaus aplinką, sutrikdo tiek fiziologinę, tiek dvasinę jo pusiausvyrą.

Moteris ateina į gimtį su kūnu, siela ir dvasia. Ateina ne tik su savo individualia kūno struktūra ir fiziologija, ateina iš tam tikros šeimos, su individualia emocine patirtimi, dvasinių vertybių bagažu. Tuo kritiniu, virsminiu laikotarpiu, reikalaujančiu maksimalaus tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų sukaupimo, ji pakliūva į tam tikrą aplinką, susitinka su tam tikrais žmonėmis. Ir visa tai gali jai padėti, arba trukdyti.

Gimdymo esmė – moters atsivėrimas, ir ne tik fizinis. Jo metu moteris išgyvena sukrečiantį savo asmenybės, prigimties gelmių prasiskleidimą. Gimdyti – tai vieningai kuo plačiau širdimi ir kūnu atsiverti ir išleisti į pasaulį savo vaikus.
Kūno atsivėrimas

Gimda yra raumeninis maišelis, glūdintis jūsų dubens gilumoje tarp šlapimo pūslės (priekyje) ir tiesiosios žarnos (užpakalyje). Nėštumo metu jos svoris padidėja nuo 100 iki 1000 gramų, kad sutalpintų ir aprūpintų krauju apie 3000 g sveriantį jūsų vaikelį, apie 500 g sveriančią placentą ir apie 1000 ml vaisiaus vandenų, saugančių jūsų vaiką nuo sutrenkimo ir infekcijos. Apatinė gimdos dalis, besijungianti prie makšties, vadinama gimdos kakleliu ir gimties metu atsidarys, kad galėtų gimti kudikis.Visą nėštumą gimdos kaklelis yra ilgas (apie 4 cm ilgio) ir uždaras, be to jo kanalas dar užkimštas tirštomis baktericidinėmis gleivėmis (gleivių kamščiu).

Artėjant gimdymui vyksta šie pokyčiai:

a) paskutinį mėnesį gimda pradeda apsitraukinėti, kad sutrumpintų ir suminkštintų gimdos kaklelį, paruoštų jį gimdymui. Tai vadinama paruošiamaisiais sąrėmiais. Jūs jausite periodišką pasunkėjimą, maudimą pilvo apačioje, ypač vakarais. Kartais tai gali būti dažni skausmingi sąrėmiai, kuriuos nuo tikro gimdymo atskirsime pagal tai, kad jie neatveria gimdos kaklelio ir nurimsta po kelių valandų;

b) hormonų (ypač prostaglandinų) ir paruošiamųjų sąrėmių įtakoje gimdos kaklelis suminkštėja, sutrumpėja ir prasiveria 1–2 cm;

c) vaiko galvutė palinksta ir mažiausia savo apimtimi įsistato į dubens įėjimo plokštumą. Dėl to gimda šiek tiek nusileidžia žemyn, pasidaro kiek lengviau kvėpuoti, pasikeičia moters svorio centras, ji atsilošia, jos eisena tampa „išdidi“;

d) kelios valandos ar kelios dienos prieš gimdymą gali pasirodyti gleivių kamštis. Tai dažniausiai skaidrios, bet gali būti ir rusvos ar su keliais kraujo lašeliais gleivės, kurios ant audeklo prilimpa aiškiomis ribomis (tuo tarpu nutekėję vaisiaus vandenys susigeria į audeklą be aiškių ribų);

e) kartais dar neprasidėjus sąrėmiams, nuteka vaisiaus vandenys. Tuomet jau reikia vykti į ligoninę, kad gydytojas įvertintų, ar neiškrito virkštelė. Dažniausiai sąrėmiai prasideda savaime, per pirmas 24 val. po vaisaus vandenų nutekėjimo.
Gimdymo pradžia

Tikroji gimdymo pradžia – tai reguliarūs (ne rečiau kaip kas 10 min) sąrėmiai, kurie vis dažnėja ir stiprėja. Mokslininkai mano, kad gimdymo pradžiai labai svarbūs vaiko smegenų (paraventrikulinio branduolio ir hipofizės, kurie kontroliuoja vaiko vystymąsi) išskiriami hormonai.

Gimdymas turi tris laikotarpius.

Pirmasis – atsidarymo laikotarpis tęsiasi nuo pirmųjų sąrėmių pradžios iki „pilno“ gimdos kaklelio atsidarymo, t. y. iki 10 cm, atsivėrimas vyksta vidutiniškai 1cm per valandą. Sąrėmis prasideda gimdos viršuje, čia raumens susitraukimas stipriausias ir trunka ilgiausiai, todėl raumeninės skaidulos iš gimdos kaklelio pamažu tempiamos į šalis, iš viršaus spaudžiama vaiko galvutė dar labiau ištempia gimdos kaklelį, jis išsilygina, suplonėja ir lyg marškinėliai „apvelkamas“ ant vaiko galvutės.

Kai gimdos kaklelis apgaubia vaiko galvutę per plačiausią jos matmenį (maždaug virš ausų), kaklelio atsidarymas yra pilnas ir prasideda antroji gimdymo fazė – išvarymo laikotarpis. Kadangi gimdos raumuo jautriausias tempimui, stipriausią skausmą jūs jausite pilvo apačioje ar strėnose, gimdos kaklelio projekcijoje. Pradžioje jis primins menstruacinius spazmus, pabaigoje sustiprės ir apims visą gimdą. Jūsų gimda susitraukdama palinksta į priekį, todėl gulint dalį energijos ji turi skirti gravitacijos įveikimui. Stovint ar klūpant palinkus į priekį pasipriešinimas gimdai pats mažiausias, taigi ir sąrėmis efektyviausias.

Dauguma moterų instinktyviai daug juda gimdymo metu ir atranda šias padėtis kaip mažiausiai skausmingas. Tai išties fiziologiškiausios padėtys gimdymui, nes gravitacinė jėga veikia kartu su sąrėmiais padidindama vaiko galvutės spaudimą į gimdos kaklelį ir tuo pagreitindama jo atsivėrimą Kelios mokslinės studijos patvirtino, kad moters aktyvumas sąrėmių metu žymiai sutrumpino gimdymo laiką ir tai prilygsta gimdymo veiklos skatinimui vaistais (oksitocino lašine infuzija). Gulint ant nugaros gimda savo svoriu gali prispausti stambiąsias motinos kraujagysles prie stuburo. Prispaudus nusileidžiančią aortą, kuria kraujas teka iš širdies, gali pablogėti gimdos kraujotaka, taigi vertikalioje padėtyje vaikelis geriausiai aprūpinamas krauju. Prispaudus tuščiąją veną, kuria kraujas grįžta į širdį, gali sumažėti motinos kraujospūdis iki apalpimo. Pabandykite šias padėtis:

a) „pilvo šokis“ – stovėdama siūbuokite klubais į šonus, pirmyn-atgal, aštuoniukėmis. Tai padeda vaiko galvutei geriau įsistatyti į dubenį;

b) stovėkite pasirėmus į sieną, palangę, lovos galą abiem rankom. Dažnai glaudus fizinis kontaktas veikia labai išganingai, todėl pabandykite tvirtai apkabinti savo vyro pečius ir paskęsti jo glėbyje;

c) galite sėdėti ant kėdės, pasirėmusi ant atlošo ar alkūnėmis į kelius. Sėdėjimas ant žemos kėdutės ar ant gimdymo kėdės, panašiai kaip tupėjimas padidina jūsų dubens erdvę;

d) klūpojimas ar pusiau klūpojimas atsirėmus į minkštą atlošą išlaiko vertikalios padėties privalumus ir kartu taupo jėgas, leisdamas maksimaliai pailsėti tarp sąrėmių. Klūpojimas daugelyje religijų naudojamas kaip padėtis maldai, padedanti pasiekti gilesnius sąmonės klodus ir gali padėti jums prisiderinti prie galingos energijos, pulsuojančios jūsų viduje;

e) tupėjimas iki maksimumo padidina dubens matmenis (pvz., išėjimo plokštuma gali padidėti iki 30 proc.), vaiko galvutė nusileidžia žemiausiai ir todėl padedama gravitacijos stipriausiai spaudžia gimdos kaklelį, sukeldama stipriausius sąrėmius. Tačiau tai gana varginanti padėtis, todėl dauguma moterų palieka ją pačiai gimdymo pabaigai, kuomet ji reikalingiausia;

f) jei gimdymas vyksta labai greitai ir jums per sunku susidoroti su sąrėmiais, galite pabandyti sušvelninti juos kelių – alkūnių padėtyje;

g) stenkitės taupyti savo fizines jėgas palikdama vertikalias padėtis tik sąrėmiams, o tarp jų rasdama komfortabiliausią būdą visiškai atpalaiduoti visus raumenis.

Dažniausiai sąrėmių intensyvumas didėja pagal šią schemą:
Atsidarymas Sąrėmių trukmė Intervalas tarp sąrėmių
Prasideda +20–30 s 10–20 min
3 cm 20–40 s 5–10 min
8 cm 40–60 s 2–3 min
10 cm 60–90 s 30–60 s

Pirmasis gimdymo laikotarpis trunka 10–15 val. gimdant pirmą kartą ir 6–8 val. gimdant pakartotinai.

Antrasis gimdymo laikotarpis trunka nuo 15–20 min iki 2 val. Jo metu vaikelio galvutė slenka makštimi per piltuvėlio formos lenktą dubens kaulinį kanalą ir prisitaikydama prie plačiausių jo matmenų daro sraigtinį sukamąjį judesį dubens viduje, paskui atsilošia ir užgimsta pro lytinį plyšį, kuris prasiskleidžia lyg pumpuras.

Šiuo laikotarpiu sąrėmių jėgą padidina nevalingas diafragmos ir pilvo preso raumenų susitraukimas, vadinamas stangomis. Stangas galima sustiprinti ar susilpninti savo kvėpavimu. Ypač svarbu sušvelninti paskutinę stangą, kad išvengti tarpvietės plyšimo. Stangų refleksas toks pats kaip tuštinimosi – vaiko galvutei nusileidus giliau į dubenį ir prispaudus tiesiąją žarną prie kryžkaulio, refleksiškai susitraukia diafragma ir pilvo raumenys, padidindami spaudimą pilvo ertmėje, o tarpvietės raumenys atsipalaiduoja, palengvindami didįjį „išsituštinimo“ procesą. Natūralu, kad tuštintis lengviausia vertikalioje padėtyje, ypač tupint. Tinkamiausios padėtys: prilaikomas tupėjimas, klūpojimas, priklaupimas ant vieno kelio, padėtis keturiomis, gulėjimas ant šono.

Egipto hieroglifas „gimdyti“ vaizduoja tupinčią moterį. Iki XVII a. vidurio, kai broliai Čemberlenai išrado akušerines reples, Europos moterys gimdydavo sėdėdamos ant gimdymo kėdės, kadangi replėms dėti gulima padėtis buvo būtina, be to ji visada buvo patogesnė akušeriams, nuo XVIII a. vidurio gimdymo kėdė buvo pamiršta. Antropologų duomenimis primityviose gentyse moterys instinktyviai renkasi šias padėtis gimdymui: tupėjimą, klūpojimą (įskaitant ir padėtį keturiomis), stovėjimą ir pusiau gulimą padėtį, dominuojant įvairiai prilaikomoms vertikalioms pozicijoms. 1982 m. Londone įsikūrė Aktyvaus Gimdymo Judėjimas, kurio manifeste teigiama:

1) kiekvieno nekontroliuojamo gimdymo metu moterys instinktyviai linkę judėti: jos vaikšto, stovi, tupi, klūpo, atsipalaiduoja ir leidžia kūnui laisvai rasti patogiausią ir tinkamiausią padėtį. Negali būti kokia nors viena fiksuota padėtis natūraliam, sveikam gimdymui, jei moteris įsiklauso į savo instinktus, jei gimdymas jai yra aktyvus;

2) primityviose kultūrose (Afrikoje, p. Amerikoje ar Azijoje) moterys vis dar dažniausiai gimdo vertikaliose ar palinkusiose į priekį padėtyse, paprastai prilaikomos, joms tai spontaniška ir natūralu. Istorikai patvirtina antropologų duomenis, kad tokia padėtis dominavo gimdyme šimtmečiais;

3) dauguma moterų Vakarų pasaulyje gimdo gulimoje padėtyje. Tai nelogiška ir nebūtina;

4) mokslas atskleidė rimtus gulimos padėties trūkumus gimdymo metu:

a) gulint ant nugaros gimda prispaudžia prie stuburo didžiąsias kraujagysles: nusileidžiančios aortos suspaudimas gali sumažinti arterinio kraujo pritekėjimą į gimdą ir placentą, tuo sukeldamas vaisiaus būklės pablogėjimą; tuščiosios venos, nešančios veninį kraują į širdį, suspaudimas sukelia motinos arterinio kraujo spaudimo sumažėjimą;
b) gulima padėtis neišnaudoja dubens raumenų pagalbos gimdant, pvz., tupint smailu kampu per kelius sulenktos ir prie krūtinės pritrauktos kojos atidaro ir praplatina dubenį iki maksimumo. Gulint kūno svoris neleidžia uodegikauliui atsilenkti atgal ir dėl to prarandama iki 30 proc. dubens išėjimo plokštumos padidėjimo lyginant su tupėjimu;
c) gulint ant nugaros gimdos sąrėmių kryptis kerta gravitacinės jėgos kryptį. Niutono gravitacijos dėsnis teigia, kad kiekvienam objektui yra lengviau kristi link žemės paviršiaus, nei judėti paraleliai jam. Gimstančio kūdikio stūmimas link horizonto eikvoja jėgas ir energiją, sukelia papildomą skausmą ir prailgina gimdymą;
d) gulint ant nugaros tarpvietės raumenys ištempiami nevienodai, labiau pakenkiama apatinė dalis, kas padidina tarpvietės plyšimo ar epiziotomijos riziką.

5) sąrėmių metu padėties keitimas, judėjimas yra svarbiau, nei viena optimali padėtis. Visgi tupėjimas yra tinkamiausia padėtis pagal gamtos dėsnius ir yra žinomas kaip fiziologiškiausia padėtis gimdymui. Gimdymo padėtis fiziologiška, jei:

* nespaudžiamos kraujagyslės,
* dubuo pilnai judrus,
* kūnas dirba harmoniškai su gravitacine jėga.
* Prilaikomas tupėjimas yra ypatingai efektyvus gimdymo pabaigoje. Jo metu:
maksimaliai padidėja spaudimas pilvo ertmėje,
minimalios raumenų pastangos,
optimaliausiai atsipalaiduoja tarpvietė,
geriausia vaisiaus oksigenacija.
* Tupint vaisiaus galvutės įsistatymas į dubenį lengviausias ir galvutės spaudimas į gimdos kaklelį stipriausias, nes dubens įėjimo plokštuma palinksta į priekį, o išėjimo plokštuma – atgal.

6) Kai gimdymas yra aktyvus, jis turi šiuos privalumus:

* netrikdomas natūralus gimdymo ritmas ir tėkmė,
* sąrėmiai stipresni, reguliaresni ir dažnesni,
* gimdos kaklelio atsivėrimas greitesnis,
* tarp sąrėmių įmanomas pilnesnis atsipalaidavimas,
* didesnis komfortas,
* mažesnis stresas ir skausmas, dėl to mažesnis analgezijos poreikis,
* moterys jaučiasi pilnai dalyvaujančios gimdyme, geresnė jų savikontrolė ir dažniau jos gimdymą išgyvena kaip puikų ir džiaugsmingą įvykį. Ji ir jos kūdikis, abu aktyvūs ir nepaveikti vaistų, kai pirmąkart susitinka akis į akį. Tai neginčijamai sukuria geriausią įmanomą tėvų ir vaiko ryšį.

Užgimus kūdikiui, gimda ištuštėja, susitraukia, o po 10–15 min dėl vis stiprėjančio gimdos susitraukimo placenta atsiskiria nuo jos sienelių ir su paskutiniu sąrėmiu užgimsta. Tai trečiasis arba placentinis gimdymo laikotarpis, kurio metu moteris visada pakraujuoja ir netenka iki 500 ml kraujo. Kelias sekančias dienas po gimimo dar bus jaučiami pavieniai skausmingi gimdos susitraukimai, ypač žindymo metu. Jie būtini, kad moteris nekraujuotų. Į normalų dydį gimda sugrįžta per 6 savaites po gimdymo.