Depresija, del ko gyventi?

Nebijok atsiverti. Žmonės daugumoje yra geri, išskyrus keletą neišmanėlių. Turėk omenyje, kad viskas yra laikina. Tavo nesėkmės taip pat. Nenuleisk rankų ir geriau galvok apie save. Jau vien tai, kad sugebėjai čia parašyti sklandžiai rodo, kad esi mastantis ir norintis bendrauti. Drąsiau imkis ko nori arba ką siūlo gyvenimas.

Kodėl metei mokslus? Nepatiko? Aš ir esu ties apmąstymų vieta, kaip padaryti gyvenimą įdomų. Manau reikia pradėti nuo to, kad reikia susirasti įdomią veiklą, daigiau išlįsti į žmones.. Bet tai atrodo begalo sunku..

Dėl skyrybų. Nepatarinėsiu tik noriu papasakot savo istoriją. Buvo laikas, kad galvojau, kad busiu suklydęs dėl savo pasirinkimo, kad ne tokią žmoną išsirinkau, kurios norėjau ir kad niekada neturėsiu tokio vedybinio gyvenimo kokio noriu. Aš buvau savanaudis ir galvojau, kad vedybinis gyvenimas turi MAN kažką duoti ir tada aš būsiu laimingas. Buvo ir konfliktinių situacijų dėl to, bet galiausiai aš supratau, kad AŠ iš principo ne taip apie santuoką galvoju. Santuoka nėra ėmimas sau, bet ji yra savęs atidavimas kitam, pasitarnavimas kitam. Neapsigaukit tai nėra lepinimas ar pataikavimas. Paskui aš po truputi pripažinau, kad žmona yra kaip tik tokia kokia man yra
geriausia. Ji manęs nelepina, kur nereikia, kartais priverčia susimąstyti ir sau pačiam įsispirti į pasturgalį ir kažko imtis užuot depresavus. Ji verčia mane augti. Kito pakeisti neįmanoma, bet įmanoma pakeisti save. Išvis vienintelis žmogus, kurį mes galim pakeisti, tai esam mes patys ir tas keitimas, ta kova su savimi kartais teikia daugiau džiaugsmo ir vidinio pasikenkinimo nei kiti vedybinio gyvenimo malonumai. Kai man pavyksta pakeisti save, aš pastebiu kad ir ji pasikeičia taip kaip aš norėčiau net neprašius ar vertus tai daryti. Kartais kai žmona grįžta iš darbo pikta, pavargus ir išsekus emociškai ir namie pratruksta dėl betko ir kai man pavyksta neatsakyti tuo pačiu, bet su meile, šiluma, ir noru jai padėti, ją apkabinti, išklausyti, "nugesinti", nuraminti, duoti jai laimės, tada aš jaučiu, kad nuveikiau tą dieną šį tą vertingo. Ir nejučia žmona irgi pasikeičia, atsileidžia ir vėl įsivyrauja namie laimė ir malonus bendravimas. Būna, aišku, ir tokių atvejų, kai buna priešingas variantas, man nepavyksta nugesint pykčio ir neigiamų emocijų, o prasileidžiu kaip boksininkas smugį į save ir aš sukunkuliuoju, susikapojam žodžiais. Nežinau kodėl tie dalykai vyksta, gal kad mėnulis ne toks pašviečia tą dien, gal hormonai, gal nuovargis ir pan. manau daugeliui taip būna. Tai nėra lengvas kelias, bet sunkus. Norint juo eiti reikia įtempti vidinius raumenis ir nuolat su savim dirbti, kaip sportininkui, ir po kurio laiko reikalai pradeda taisytis, jei nepradeda reikia kažką keisti. Ieškoti literatūros. ieškoti istorijų tų, kuriems yra pavykę gauti tuos rezultatus iš gyvenimo, kurių mes norim. Bent man tai padeda. Negalvokit, kad man viskas sekasi, kartais aš pats savęs negaliu pakęsti, bet niekur nuo savęs negaliu pabėgti, tenka vėl ir vėl su didele kantrybe suimti save į rankas ir bandyti vėl toliau eiti tuo sudėtingu gyvenimo keliu. Paimkit gyvenimą į savo rankas, tai kiekvieno mūsų teisė ir pareiga, ir darykit gera kiek įmanoma.

Saulele,
nesakysiu, kad viskas tvarkoje, tačiau tu turėtum būti daug labiau savimi pasitikinti. Viena maža paslaptis yra ta, kad Tu jau esi daug geresnis žmogus nei tas, kuris tave engia. Tu turi viską kas yra geriausia iš jo, ir dar daugiau. Savam laike ateis ir supratimas apie ką aš čia.

O dėl situacijos dabar: ko gero mama jaučia nuoskaudą, kad nelaiku suplanavo tave, kad jai nepavyko kažko pasiekti, kad yra begalės kitų problemų, o lengviausias kelias yra kaltinti kitą žmogų ir ant jo išsilieti. Juolabiau žinant, kad tas žmogus negali apsiginti ir jis yra priklausomas nuo situacijos, nuo to kas jį engia.

Kita vertus, ko gero mamai nėra kaip išsilieti, su kuo pasikalbėti, trūksta pagalbos.

Dalykas paprastas, bet labai sunkus - reikia atjausti ir dar labiau mylėti ją.

tikiosi dar esi gyvas

sveikas. Zinau ka reiskia nenoreti gyventi. Turejau rimtu labai problemu, baisi seima, tevas alko, musdavo brolis kol netingejo, mokykloj pastovios patycios, nes buvau silpniausias klaseje, mokslai visiskai nesiseke, veliau, 10kl is nevilties pradejau daug gerti, tusint. Kelis kartus bandziau zudytis, bet isgelbedavo labai keisti atsitiktinumai. Karta per vienas isgertuves neblogai gavau nuo vieno veikejo. Kai gydziausi namuose supratau, kad reikia kazka keisti, nes kitaip is tamsos ir depresijos neislipsiu. Meciau alko, cigaretes, pradejau sportuot, baigiau bendraut su sena kompanija, nes tuomet tik i dugna tempe jie mane. Veliau istojau mokintis, issilikiau teises, po mokslu isvaziavau i anglija. Galiu garantuotai pasakyti, kad tuo metu kai buvau nakty galvojau jog diena niekad neateis, bet po visko supratau, kad blogus periodus visuomet keicia geri. Tu turi galia islaikyti bloguma ilgam, daryt viska taip kaip darei ir mastyt kaip mastei, taciau tai galioja ir gerumui, jeigu keisi dalykus kuriems kreipsi demesi tai keisis ir tavo gyvenimas. Tu gali keistis,visi gali, tik kartais mums apgaulingai atrodo, kad nieko negalime, tai tikrai zinaj kaip fakta is patirties. Stenkis imanomai atsipapatint nuo savo praeiities, juk ji buvo tam, kad daugiau nedarytum tu klaidu kurias darei. Jei as bufamas dugn esugevejau islipti tikrai tikiu, kad gali kiekvienas. Buvau nuduchintas menkysta, kuris nenorejo gyventi bet juk viskas keiciasi, tik tam reikia skirti demesio. Reikia pradet gyvent nuo sios akimirkos, pradet judet i priekk ir neuzsisedet, kad butu nuobodu, nes tada gali atsirast polikis negeriems dalykams. Dauzyk negatyvius dalykus tavo galvoje per sporta, sveika mityba ir nepsichavima, neleisk toms negeroms sekloms augtis tavo galvoje. Jeigu jau auga, tuomet neskirk jos demesio, tuomet jos garantuotai nuvys. Isbandyk ka nors naujo, ieskok pozityviu zmoniu su kuriais galetum pabendrauti kad ir internete. Nezinau tiksliai nuo ko tau depresia, bet zinau tai, kad tai seklai leidai pernelyg ilgai dygti. Keisk poziuri i aplinka, desniai tie, kad be balto nebus juodo, o juodi periodai mus gali sustiprinti. Stok i bazinius karinius mikymus ar panasiai, esu tikras, kad jie pades. Nuo depresijos ypac padeda aplinkos pakeitimas, o ypac jei eini ten, busi nuolat uzimtas ir tavo demesys bus kituose dalykuose. zinau, jog tu gali islipti. Neleisk tai seklai augti ir viskaa bus gerai. laikykis, zmogau, mums skausmas skirtas tam, kad taptume stipresni. Jei ne skausmas po to kai mane sumuse as ir toliau buciau geres. Dabar esu dekingas tam veikejui, kas reikiamu metu padare reikiama dalyka. as galvojau jog skausmas tai prazutis, o pasirodo tai buvo kelias i issigelbejima

Labai jus uzjauciu.Galit man parasyti.Lauksiu jusu zinutes.Laima

Daina, pilnai suvokiu kaip reikia jaustis kai negali realizuoti saves. Taciau pagalvokite, kas gali butu Mamai svarbiau uz vaiku kurima, auklejima, tobulinima? Siuo atveju jusu vietoje stengciajs atsigrezti i vaikus ir tinkmi jais pairupinti, paidziugti jais ir vyru. Jus galbut neturite to, ka norejot tureti, taciau dar turite seima, i juk jos manau neismainytumete i tai ka siuo metu laikote pavykusia saavirealizacija? Patikekite, vaikai ir vyras jums padekos ir tikrai ivertins. Kuris vaikas nenoretu tureti laimingos juo besirupinamcios mamos? Pagalvokite kai turetu jaustis vaikas, kuris nuolat mato verkiancia mama. Jus turite vaikus ir vyra, tai yra svarbiausia. Daugiau nekreipkite demesio dalykams, kurie jus liudina, ypac jei dabar ju negalite pakeisti. Vaikams truksta laimingos mamos, leiskite jiems patirti ta dziugsma, ir zinoti jog butent jie yra svarbiausi Mamai, o ne kiti isoriniai dalykai. Abejoju, jog tai ka laikote savirealizaija yra svarbiau uz vaikus. Vaiku kuryba yra investicijgeriausia, rasau tai todel, kad pats tos meiles ir kurybos nepatyriau. Neleiskite vaikas nustoti augti, laistykite juos meilw kiekviena diena tuo paciu nepamirstant ju savarankikumo ugdymo. Sekmes, tikiu, jog jusu gyvenimas pasikeis. Jjk gyvenam del meiles, auksciausia prasme, tad kodel meiles ir dziugsmo neduoti vyrui ir vaikams? Dziugsmo to, kad jus turite juos, o jie turi jus

Siūlyčiau nueiti pas psichologą/psichiatrą (bent jau man poliklinikoje pirma reikėjo užsirašyti pas psichiatrą, o jis jau nukreipė pas psichologą) - galbūt pavyktų gauti akademines, gal išrašytų vaistų arba tiesiog padėtų išsiaiškinti, kas blogai(man bent iš dalies padėjo pakeiti požiūrį į kai kuriuos dalykus). Ir kreiptis pagalbos neturi būti gėda.

Sveiki visi,

Kiekvienas žmogus yra vertingas. Tiems, kurie jaučiasi nevertingi ir nieko nesugebantys noriu pasakyti tokį palyginimą iš kiekvieno gyvenimo. Jeigu, musu lietuvos žmones ar sakykim musu aplinkos žmones galima butu apjungti i viena kuna, su rankom kojom galva ir t.t ir sakykim
mums visiems kartu sutartinai bedirbant(begyvenant)... šmirkšt ir įsipjaunam pirštą, arba ne ėjom paslydom ir lužo koja. Viskas... pirštas arba koja tampa nebenaudingi, nes mes nebegalim ant jų pristoti ar su jais kažką daryt. Tai ką dabar mums reikia tą pirštą nupjaut ar koją nukirst??? pamastykit apie tai. Neskubėkit. Apsidairykit aplinkui. Paieškokit pavyzdžių, kaip žmonės elgiasi tokiais atvejais, o gal visi puola kapot sau pirštų ar kojų, vien tik todėl
kad dabar dar nežino, kaip susitvarkyt su tuo ka gyvenimas jiems davė. Pasitraukti visada suspesite, bet, manau, kad kiekvienas vaikas... giliai širdyje norėtų turėti tėtį, kad ir koks jis butų. Nežinau situacijos, bet mano galva didžiausia blogybė yra pasitraukti. Taip niekada negalėsit pakeisti esamos situacijos į kažkokią geresnę. Po nakties
visada ateina diena, nors ta naktis ir poliarine. Ieškokit šviesos savo gyvenimui. Kas ieško savo problemos sprendimo - tas jį suras, tik nesustokit ieškoti. Gal reikia eiti ieskoti kažkokio patarimo pas profesionalus ar šiaip pas protingus žmones. Jei sakysit, kad jau viską išbandėt ir nieko, tai aš jums sakau, kad jus klystat, nes jus dar neradot to vienintelio teisingo savo problemos sprendimo kelio, nes jis kažkoks turi būti. Turėkit vilties. Jūs jį surasite. O pasitraukus iš gyvenimo butų, manau, tas pats kas nukirsti sau ipjautą pirštą. Jo paskui nebus kuo pakeisti, nors jis kažkoks ir nebenaudingas ar luošas tapo. Stiprybės

Nezinau kas ten ivyko, bet man persasi mintis kad pavydas tau atsirado del nelaimingos meiles arba del kazko, kas tave kazkaip suzeide, del ko tu negali but toks koks anksciau. Nenuvertink savo patirties. jei dabar dar nesupranti savo patirties reiksmes, patikek po 5-10 metu viska vertinsi visai kitaip. Jei gyvenimas tau dave citrina, nepavydek tiems kurie gavo apelsina, o pasidaryk is citrinos limonada, ir atsigaivink. Mes nezinom kada i kokia duobe pakliusim, ir tada nereikia pavydet kitiems kad jie nera duobeje, bet priimt situacija tokia kokia ji yra ir ieskoti kaip su tuo susigyventi arba kaip is tos duobes islipti.